Šviesos žemėlapis


Aukok Caritas







Žmonės, dalinantys save…

Mūsų mažoji Lietuva - tai septynetas vyskupijų: Kaišiadorių, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Telšių, Vilkaviškio, Vilniaus. Tai tik teritoriniai vienetai. Juose gyvenantys žmonės patiria tuos pačius laikmečio išgyvenimus kaip ir viso pasaulio žmonija. Kaip bebūtų gaila ir liūdna, šiemet net šešetą kartų metuose bus dalinami maisto produktai pagal ES maisto iš intervencinių atsargų labiausiai nepasiturintiems (MIATLNOS) asmenims programą, kuri nuo 2006 metų vykdoma ir Vilkaviškio vyskupijoje. Šios programos metu maisto produktai Vyriausybės lėšomis superkami iš ES intervencinių atsargų, kurios dalinamos pagal ES galiojančią tvarką. Šiame darbe nuoširdžiai dalyvauja Lietuvos Caritas, Raudonojo kryžiaus draugija ir Labdaros paramos fondas „Maisto bankas“. Apie 70% MIATLNA programos darbo pagal Lietuvos teritorijos plotą ir aptarnaujamų žmonių skaičių įgyvendina Lietuvos Caritas bendradarbiai ir savanoriai. Ne veltui Lietuvos Caritas nuėjo gražų savos raidos kelią nuo 1926 metų kaip Carito federacija, 1940 metais Sovietų Sąjungos nutraukta. 1988 – 08 – 26 dieną Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos sesers Albinos Pajerskaitės vadovaujama moterų iniciatyvinė grupė pasirašė moterų katalikiškojo sambūrio Caritas steigiamąjį aktą ir pradėjo sambūrio organizavimo darbus. 1989 – 04 – 15 dieną Kauno Sporto halėje steigiamajame Carito suvažiavime patvirtinti įstatai, veiklos programa, išrinkta Centro valdyba ir taryba. 1991metais Lietuvos Caritas federacija tapo Internacionalis nare. 1994 – 07 – 23 – 24 dienomis LC federacijos II suvažiavimas pakoreguoja organizacijos struktūrą, patvirtinti nuostatai stengtis labiau į karitatyvinę veiklą įtraukti katalikus pasauliečius. 1997 – 06 – 21 – 22 dienomis LC federacijos suvažiavime organizacija iš esmės pertvarkyta ir integruota į Lietuvos Katalikų Bažnyčios struktūrą, patvirtintas naujas pavadinimas – Lietuvos Caritas. Jį sudaro: Lietuvos Caritas centras, vyskupijų, dekanatų, parapijų centrai. Tik tuo keliu Carito veikla gali atrasti labiausia stokojančius ir deramu būdu jiems suteikti reikiamą ir tinkamiausią pagalbą. 

Vėsoką, lietingą rugpjūčio aštuntosios rytą iš visų septynių Lietuvos vyskupijų Lietuvos Carito atstovai, dekanatų parapijų pasiuntiniai, skubėjo į Šventąją. Čia devintus metus iš eilės jų laukė dar vienas džiugus pabuvimas kartu, rūpesčių, vargų dalijimasis, gero žodžio, puikios patirties, patarimo išklausymas ir priėmimas. Kiekvienas turėjo ką pasakyti, ko paklausti, kuo iš naujo patikėti, ar ką iš naujo atrasti. Svarbiausia – jų visų geranoriška valia, savęs dalijimas, neskaičiuojant savų laisvalaikio, pomėgių valandų, sveikatos problemų, paliktų artimųjų. Čia vyko rimtas darbas: vasaros stovykla – seminaras. Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė vyskupijos atstovams, dalyvausiantiems seminare – stovykloje, iš anksto išsiuntinėjo viso šio laikotarpio dienotvarkę. Malonu buvo kiekvienam iš anksto pamąstyti, apie ką bus galima diskutuoti, kokių atsakymų ieškoti savos parapijos Carito veiklai vystyti, skatinti, aktyvinti. Maloniai nuteikė pirmasis vyskupijos parapijų karitiečių susitikimas, prisistatymas, bendra malda, sekančių dienų darbų aptarimas. Visą mūsų buvimą laisvalaikio, darbo, bendros maldos Šventosios šventovėje metu lydėjo savanorės Linos, pavaduotojos Aušros, VV Caritas Pagalbos centro Rūpintojėlis socialinės darbuotojos Samantos Aleknavičiūtės atliekamos giesmės, merginų kuriamas jaukumas, nuoširdus skatinimas aktyviai dalyvauti seminaro – stovyklos darbe. Seminaro apie savanorystę metu Lietuvos Caritas viešųjų ryšių atstovas Gediminas Saltanavičius pristatė projektą, kurio tikslas – Carito veiklą pristatyti didesniam žmonių ratui, kuo daugiau pagyvenusių žmonių pakviesti aktyviai savanorių veiklai. Numatoma, jog Vilkaviškio vyskupijoje šio LC projekto pristatymo seminaras vyks Alytuje lapkričio penktąją dieną. Aktyvioje diskusijoje vyskupijų atstovai aptarė ES maisto iš intervencinių atsargų labiausia nepasiturintiems (MIATLNA) programos džiaugsmus ir rūpesčius. Jie pasidalijo patirtimi rengiant Advento akciją „Gerumas mus vienija“. Po šio seminaro vykusiame vyskupijų Carito atstovų pasitarime direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė papasakojo, kaip Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Rimantas Norvila pakvietė vyskupijos Caritas direktorių kun. Arvydą Liepą ir ją pačią bei vyskupijos parapijų skyrių atstovus ir kunigus pasidalinti Carito veiklos patirtimi dekanatų kunigų susirinkimuose. 

Tylų ir nuoširdų dėkingumą daugelis jautėme Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo bažnyčia) rektoriui kun. teol. lic. Kęstučiui Rugevičiui, vedusiam rekolekcijas, aukojusiam šv. Mišias, radusiam laiko pabendrauti su to norėjusiais. Jo žodžiai: „Mūsų buvimas su kitais parodo mūsų gebėjimą mylėti. Ir visiškai nesvarbu, koks tasai žmogus. Tai yra nereklamuojamas nekompleksuotas meilės ženklas“ mus įvedė į aukos ir meilės Dievui ir artimui gyvenimo kelią, kuriuo čia susirinkę ir eina kasdien. Kunigas K. Rugevičius priminė, jog „Dievas myli kiekvieną iš mūsų. Kiekvienas žmogus savitas, kartais mūsų „nurašomas“ – netinkama šeima, aplinkybės, sąlygos. Iš tiesų niekas negali pasakyti, kodėl taip vyksta, nieko negalime pakeisti. Dievas myli kiekvieną ir nori, kad gyvenime patirtume jo meilės ženklų. Tam reikalingas nuolatinis ryšys su Dievu. Gyvenime daug žmonių, lipančių per kitų galvas, einančių visai kita kryptimi. Kiekvieno žmogaus gyvenime tenka daug skurdo, pažeminimo, nesuvokiama, kodėl taip vyksta, kokiu žmoniškumo masteliu visa tai matuojame. Reikia kančios, dieviškosios patirties ir šv. Dvasios nušvitimo – atverti širdis. Tik šių dieviškų galių dėka galime patys tobulinti save.“ Jis rekolekcijų dalyviams priminė, „kaip svarbu pabūti su žmogumi, neleisti jam nugrimzti į neviltį. <...> Problemos, skausmas, mirtis tenka kiekvienai kartai. Dievas ateina į mūsų gyvenimą ir pažada: „Aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos“. „Ateikite pas mane...“ , o mes įnirtingai kažkur bėgame. Tai mūsų vidinė kelionė.“ Baigdamas šv Mišių homiliją priminė: Tegul kiekvienas aukoja ne dėl reikalo, o iš meilės. Pats tarnavimas yra džiaugsmas. Negalvokim apie pagarbą ir išaukštinimą“ . Daugelis mintyse, tikiu, daug kartų grįšime prie šių minčių, prie to amžino ėjimo...

Ketvirtadienio vakarą kiekviena vyskupija paruošė savitą kūrybinę programą. Pabendravę, atradę atsakymų į buvusius klausimus, pajautę ryšį – tik kartu daug daugiau galime, skirstėmės į laikinus namus, jausdami dėkingumą mūsų vyskupijos Carito direktoriui kun. A. Liepai, jo pavaduotojai Aušrai Adomavičiūtei, Pagalbos centro „Rūpintojėlis“ socialinei darbuotojai Samantai, savanorei Linai, MIATLNA programos vykdytojui Giedriui Sinkevičiui. Išsiskirstėme, išsinešėme, atradome... Tyloj vis dar skamba atsisveikinimo vakare Giedriaus Sinkevičiaus perskaityti kun. Deimanto Braziulio žodžiai: „Dažnai ir pats suvokiu, kad noriu duoti vien tik iš savęs, tarsi kažką turėčiau. Tai noras būti Šeimininku, o ne tarnu, dalijančiu Šeimininko dovanas. Kuomet Šeimininkas patiki savo dovanas dalyti kitiems, tai nereiškia, kad aš pats jas būtinai turiu turėti. Jos man nepriklauso. Ir kartais pastebiu, kokių nuostabių malonių, kurių aš pats niekad neturėjau ir neturiu, per mano rankas Dievas duoda kitiems. Bet kai kitiems išdalini viską, ką perdavė Jėzus, visada lieka daug džiaugsmo trupinių“.

Tegul dalijamo džiaugsmo trupiniai niekada nesibaigia širdyse tų, kurie save dalina kitiems...

INFO DĖL COVID-19

          

Paaukok vaikams


Popiežiaus intencija 2020-04 mėn.

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai