Šviesos žemėlapis


Aukok Caritas







„Caritas“ įgyvendintas projektas – konkreti pagalba derinant šeimą ir darbą

Bandydami spręsti šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimo problemą, siekdami padėti su tuo susiduriantiems žmonėms (ypač socialiai pažeidžiamiems) išlikti darbo rinkoje arba susirasti darbą, Lietuvos „Caritas“ drauge su Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ 2009–2013 metais vykdė projektą „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“. Lietuvos „Caritas“ taip pat buvo ir šio projekto sumanytojas, rašytojas bei teikėjas.

Projekto įgyvendintojai sugebėjo pagelbėti daugiau nei 1200 šalies šeimų 26 Lietuvos vietovėse, slaugančių savo senyvus ar negalią turinčius artimuosius namuose arba auginančių vaikus. Pusė projekto dalyvių buvo bedarbiai, kurių dalis – priklausantys didesnės socialinės rizikos grupei dėl ilgalaikio nedarbo ar priklausomybių.

Pirmenybė buvo teikiama vienišiems (nevedusiems ar išsiskyrusiems), auginantiems vaikus ar slaugantiems kitus savo šeimos narius. Šeimoms buvo teikiamos socialinės slaugos, socialinės globos ir priežiūros namuose bei dienos centruose paslaugos. Daugumoje skyrių buvo atliekamos kineziterapijos, masažo, ergoterapijos procedūros. Visa tai – nemokamai.

Nedirbantiems asmenims buvo sudaryta galimybė mokytis užsienio kalbų, kompiuterinio raštingumo, socialinių, slaugos, tėvystės įgūdžių bei atlikti darbinę praktiką „Caritas“ organizacijoje. Šiems žmonėms mokantis arba dirbant, projekto darbuotojai ar savanoriai prižiūrėjo jų sergančius šeimos narius arba vaikus.

Taigi projekto įgyvendinimo laikotarpiu daugelyje vietovių buvo sukurtas bendruomeninis savanoriškos pagalbos tinklas, leidžiantis vidiniais bendruomenės turimais žmogiškaisiais ištekliais padėti sunkumus patiriantiems bendruomenės nariams tuo suteikiant galimybę juos prižiūrintiems artimiesiems išlaikyti turimą darbo vietą arba ją susirasti.

Projekto kulminacija – baigiamoji konferencija

Šiemet gegužės 15 d., kuri sutapo su Tarptautine šeimos diena, Vilniuje įvyko baigiamoji projekto „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“ konferencija. Į ją susirinko „Caritas“ bendradarbiai ir savanoriai iš visos Lietuvos, Socialinių reikalų ir darbo ministerijos, vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

Susirinkusius pasveikino Lietuvos „Caritas“ generalinė direktorė Janina Kukauskienė. Ji pasidžiaugė galimybe susiburti draugėn ir apžvelgti nueitą kelią vykdant projektą. Pasak J. Kukauskienės, jis buvo labai svarbus ir aktualus Lietuvos visuomenei. „Manome, kad šis projektas iš tiesų pavyko. Nors buvo daug iššūkių, daug struktūrinių dalykų, labai daug mokėmės ir įgijome nemažai patirties. Žmonės gavo ne tik profesionalias socialines paslaugas, mes taip pat labai kreipėme dėmesį į santykį su žmogumi, kuriam buvo padedama, – kalbėjo ji. – Šiandien turime didelį būrį profesionalių darbuotojų, kurių profesionalumas – ne vien puikus socialinių paslaugų atlikimas, bet yra pagrįstas ir persmelktas praktika.“ Pasak generalinės Lietuvos „Caritas“ direktorės, įgyvendinant projektą reikėjo labai didelio lankstumo, žmogiškos patirties, nes būta įvairių ir sudėtingų situacijų. Nors J. Kukauskienė džiaugėsi, kad projektas įgyvendintas tikrai sėkmingai, tačiau ir apgailestavo, jog jis baigiasi, nes kai kuriose vietovėse nepavyko jo tęsti. „Buvo daug įdėta, bet ne visur tai įsitvirtino. Bet turbūt toks yra gyvenimas, niekada nepavyksta 100 procentų įgyvendinti savo svajonių ir siekių.“ J. Kukauskienė išreiškė viltį, kad šį projektą galės tęsti toliau, galbūt kitokiomis formomis, nes ši problema, pasak jos, išlieka aktuali. „73 procentai Lietuvos gyventojų mano, kad svarbiausias dalykas yra pagalba šeimoms. Labai tikimės, jog bus vienokių ar kitokių galimybių šį projektą tęsti“, – sakė „Caritas“ generalinė direktorė.

Konferencijoje buvo perskaitytas joje negalėjusios dalyvauti LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkės Kristinos Miškinienės laiškas. Ji pasiūlė dalyviams pasidalinti įžvalgomis viena aktualiausių temų – šeimos ir darbo derinimu. „Greitas gyvenimo tempas, naujos galimybės darbe sukuria šeimoje įtampą, kylančią iš darbo intensyvumo ir poreikio kuo daugiau laiko praleisti su šeima. Kinta šeimos narių santykiai, pasiskirstymas vaidmenimis. Akivaizdu, kad greitas tempas, nepakankamai lankstus darbo grafikas, nepilna šeimos struktūra yra nepalankūs veiksniai. Todėl labai svarbu kalbėti apie socialinės politikos priemones, kurios padeda įveikti šiuos iššūkius“, – rašė ji.

Konferencijoje dalyvavęs Socialinių reikalų ir darbo ministerijos atstovas, Šeimos ir bendruomenių departamento šeimos politikos skyriaus pavaduotojas Tomas Milevičius kabėjo, kad darbo ir šeimos įsipareigojimo tema svarbi dėl kelių priežasčių. Vien jau dėl to, kad pati šeima – didelė vertybė. Taip pat ir dėl demografinių pokyčių – mažo gimstamumo, gyventojų senėjimo, emigracijos. „Šio projekto tikslai yra labai aktualūs, ir jų aktualumas tik didės. Lietuvos visuomenė – viena sparčiausiai senėjančių visoje ES“, – teigė T. Milevičius. Kita vertus, pasak jo,  Europos Sąjungoje išryškėjo nauja tiesioginės priklausomybės tarp visuomenės gerovės ir vaikų gimstamumo tendencija, sietina su galimybėmis lanksčiai derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.

Projekto „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“ sumanytoja ir įgyvendintoja, Lietuvos „Caritas“ atstovė Jūratė Matikovienė plačiau papasakojo apie šios organizacijos iniciatyvą pastarojoje veikloje. „Šeima išgyvena neapsakomą stresą, bandydama suderinti pareigas, atsakomybes, viršininkų lūkesčius“, – pabrėžė ji. J. Matikovienė pristatė projekto tikslus, eigą, jo etapus, supažindino su projekto darbuotojų veiklomis ir paslaugomis, suteiktomis projekto dalyviams – klientams – 18–64 metų žmonėms, turintiems vaikų iki 14 metų arba slaugantiems šeimos narius. Tai aprėpė ir vaikų priežiūrą dienos centruose bei jų vežiojimą į juos ir iš jų; paslaugas slaugomiems asmenims namuose ir pagalbą šiems atvykti į dienos centrus; projekto dalyvių bendravimo, kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbos gebėjimų, bendrų įgūdžių lavinimą; socialinių darbuotojų konsultacijas. Pasak J. Matikovienės, didelis dėmesys buvo skiriamas bendruomenės aktyvinimui – mokoma, kaip jos nariams padėti vieni kitiems savanorystės pagrindais. J. Matikovienė pasidžiaugė teigiamomis projekto dalyvių ir darbuotojų bei savanorių patirtimis ir išreiškė padėką Socialinių reikalų ir darbo ministerijai, kuri labai parėmė projektą, taip pat – projekto partneriams – Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“, kitų Lietuvos vyskupijų ir dekanatų „Caritas“ padaliniams bei sociologinių tyrimų agentūros, atlikusios projekto efektyvumo vertinimą, darbuotojams.

Ekspertų vertinimas: projektas labai naudingas ir reikalingas

Agentūros „Factus Dominus“ direktorė Brigita Jasnauskaitė ir tyrimų vadovė Gabija Jarašiūnaitė konferencijoje pristatė tyrimą bei jo rezultatus. Šiuo tyrimu buvo siekta įvertinti projekto „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“ metu „Caritas“ teiktas paslaugas ir poveikį klientų aplinkai, šių paslaugų reikalingumą.

Tyrėjai apklausė 639 projekte dalyvavusius klientus, iš kurių 266 augino mažamečius vaikus, o 373 slaugė sergančius šeimos narius. Tyrimo metu taip pat buvo vertinama ir asmenų, dirbusių su klientais (projekto darbuotojų ir savanorių), nuomonė.

Pasak agentūros atstovių, didžioji dalis apklaustųjų „Caritas“ vykdyto projekto paslaugas vertino teigiamai bei akcentavo jų reikalingumą. Daugiau kaip pusė apklaustųjų (57,7 pro.) teigė, kad projektas jiems ir jų šeimai buvo labai naudingas, o daugiau kaip dviem penktadaliams – naudingas.

Tyrimo duomenimis, asmenys, auginantys mažamečius vaikus, kaip labiausiai reikalingą paslaugų rūšį įvardijo vaikų maitinimo paslaugą (71,8 proc.). Taip pat daugiau kaip pusė apklaustųjų teigė, jog labai reikalingos paslaugos yra: tikslingas vaikų užimtumas (pamokų ruoša, meninis ugdymas) (68 proc.), vaikų iki 12 m. priežiūra pasibaigus pamokoms (63,5 proc.) bei vaikų buitinių įgūdžių ugdymas (59,8 proc.).

Tyrime dalyvavę asmenys, slaugantys savo šeimos narį, didžiąją dalį projekto teikiamų paslaugų vertino kaip labai reikalingas, kaip antai, neįgalių arba senyvo amžiaus sergančių asmenų priežiūrą (72,4 proc.), pagalbą buityje (68,4 proc.), bendravimą su su slaugomu asmeniu (67,8 proc.).

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad šio projekto dėka pagerėjo ir slaugančiųjų bei slaugomųjų gyvenimo kokybė, emocinė sveikta, taip pat tėvų, auginančių vaikus, santykiai su jais, šių elgesys mokykloje bei mokymasis.

Pasak agentūros atstovių, tyrimo dalyvių buvo prašoma nurodyti, ar nuo įsitraukimo į projektą pagerėjo jų turimi įgūdžiai ieškant darbo arba išlaikant jau turimą darbo vietą. 55,6 proc. jų atsakė teigiamai.

Kalbėtojos paminėjo faktą, kad projekto metu iki 2013 m. sausio mėnesio buvo sudarytos 167 darbo sutartys, įsidarbino 156 asmenys, o 85 sutartys vis dar galioja.

Apklausos respondentai taip pat itin teigiamai įvertinti projekto savanorių (74,5 proc.) ir „Caritas“ darbuotojų (91,1 proc.) veiklą. O dauguma apklaustų socialinių paslaugų gavėjų (94,4 proc.) teigė, jog jie dar kartą įsitrauktų į tokio pobūdžio projektą.

Agentūros atstovės pateikė išvadą, kad projektas „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“ išties buvo reikalingas, naudingas ir svarbus.

Nesuvokti bedarbių poreikiai

Psichologė Gintė Jasienė, VŠĮ „Kitokie projektai“ konsultantė, kuri projekto metu vedė mokymus bedarbiams, auginantiems mažamečius arba slaugantiems šeimos narius, per konferenciją pasidalijo savo įžvalgomis. Pasak jos, šių mokymų tikslai – socialinių, psichologinių gebėjimų stiprinimas, pagalba sau pačiam įveikiant ilgalaikio streso pasekmes. Psichologė pabrėžė, kad žmonėms, slaugantiems artimuosius, yra labai sunku atsitraukti nuo ligonių, jie tarsi įklimpę tokiame gyvenime, jaučiasi bejėgiai ką nors keisti. Šie žmonės nesvajoja apie įsidarbinimą, nes jie „užsemti“ savo rūpesčių, „skęstantys“ didžiulio skausmo jūroje. Bendraudama su bedarbėmis mamomis, auginančiomis daug vaikų, dažnai vienišoms, G.Jasienė atkreipė dėmesį, jog šios mamos jaučia prasmę augindamos vaikus ir nemato tikslo darbintis, nemano, kad tas darbas joms ką nors suteiks. Kita vertus, šios moterys į pasaulį žvelgia kaip į labai priešišką, yra labai užsidariusios. Joms sunku patikėti, kad kas nors gali keistis, pagerėti. Dalis šių mamų geria – dėl emocinių problemų, vienišumo. Tačiau savo gėrimo jos nesuvokia kaip problemos. Joms stinga socialinių, bendravimo įgūdžių, žinių.

Pasak G. Jasienės, tiek slaugantieji savo artimuosius, tiek pastarosios mamos dažnai nesuvokia savo poreikių. Psichologė įvardijo šių žmonių poreikius, kuriuos ji pastebėjo dirbdama su jais ir į kuriuos galima atsiliepti. Tai – ryšio ir emocinės apykaitos, kontakto, palaikymo, „šviežio oro“, t. y. galimybės pabūti kitoje aplinkoje, pamatyti kai ką nauja, suvokti, kad gali būti kitaip poreikiai. Taip pat – poreikis pailsėti (ypač slaugytojams). Mažo žingsnelio poreikis – įsitraukimas į mažus darbelius, atėjimas pasavanoriauti, bent trumpam ištrūkti iš namų. Pasak G. Jasienės, itin svarbus ir kvalifikuotos pagalbos įveikiant alkoholizmą poreikis.

Skurdas – ne tik pinigų neturėjimas

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ direktorius Linas Kukuraitis konferencijoje skaitė pranešimą „Atsakas į visuomenės poreikius. „Caritas“ raida ir galimybės“. Pasak jo, remiantis tam tikrais kriterijais, daugiau nei milijonas žmonių Lietuvoje yra skurdo rizikoje ir patiria socialinę atskirtį. L. Kukuraitis papasakojo, kaip organizacija „Caritas“ atsiliepia į skurdą įvairiais lygmenimis – mikro – tarpasmeniniu, mezo – tarpinstituciniu, bendruomeniniu ir makro – nacionaliniu, politiniu. Pavyzdžiui, mezo lygmeniu viena svarbių šios organizacijos užduočių – parapinių bendruomenių įgalinimas karitatyviniam veikimui – ne tik liturginiam, katechetiniam. Makro lygmeniu „Caritas“ veikia kovodamas su smurtu, prekyba žmonėmis, už žmogaus teises. L. Kukuraitis supažindino su „Caritas“ raidos etapais Lietuvoje nuo organizacijos įsisteigimo prieš du dešimtmečius, su jos veiklų plėtra pradedant labdaros dalijimu, visuomenės edukacija. Direktorius išvardijo daugybę iniciatyvų, „Caritas“ vykdytų ar tebevykdomų nuo 1989-ųjų iki 2013 metų. Kaip antai, labdaros valgykla, labdaros vaistinė, pagalba drabužiais, benamių integracija, Motinos ir vaiko globos namai, nakvynės namai ir t. t. Svarbi iniciatyva, kurią „Caritas“ norėtų įgyvendinti – tai „benamių laikraštis“, kurį šie pardavinėtų gatvėse ir taip galėtų užsidirbti. L. Kukuraitis paminėjo dar vieną „Caritas“ veiklą, prie kurios grįžtama šiandien – tai tiesiog buvimas drauge, socialinių darbuotojų buvimas šalia benamių dienos centruose, kuris, pasirodo, yra nemenkas iššūkis aktyviai veikti įpratusiems „Caritas“ darbuotojams. L. Kukuraičio teigimu, skurdas nėra tik pinigų neturėjimas. Esama įvairių skurdo formų. Pasak jo, iš tiesų visi mes patiriame tam tikrą, ontologinį skurdą, kylantį iš mūsų prigimties.

Projekto įgyvendinimas regionuose – patirtys

Konferencijoje savo patirtimis įgyvendinant projektą „Modernus bendruomeninis šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas“ dalijosi ir jame dirbę „Caritas“ atstovai iš įvairių Lietuvos regionų.

Ieva Čičelytė iš Ignalinos parapijos „Caritas“ papasakojo apie čia organizuotą iniciatyvą suaugusiesiems „Dirbu – gyvenu“. Į ją buvo įtrauktos vaikų, lankančių dienos centrą, mamos – daugiausia bedarbės. Iš viso – 14. „Mes šį projektą pradėjome 2010-aisiais su didžiule viltimi ir džiaugsmu, nes Ignalinoje buvo didžiausias nedarbas Lietuvoje. Taip pat, kadangi bendruomenė maža, visi vieni kitus pažįsta, tad pasitikėjimo socialiai pažeidžiamais žmonėmis nebuvo. Parapijos bendruomenės iš esmės nebuvo, ir „Caritas“ pabandė ją suburti“, – sakė I. Čičelytė. Iš pradžių sumanyta drauge su mamomis gaminti žvakes – tai tapo ne tik užsiėmimu joms, naujų įgūdžių įgijimu, galimybe pabendrauti, bet ir gauti finansinės naudos. Vėliau imta siūti darbines pirštines iš suaukotų senų drabužių, dar vėliau – drobinius suvenyrinius maišelius su Ignalinos miesto atributika. I. Čičelytė pasidžiaugė, kad Ignalinos savivaldybė jau kuris laikas šiuos maišelius perka reprezentacinėms reikmėms. „Tokiu būdu mes, „Caritas“, taip pat ir reklamuojamės“, – kalbėjo iniciatyvos sumanytoja.  

Lietuvos „Caritas“ Marijampolės Slaugos skyriaus atstovė Dalia Griūnaitė pasidalijo savo įspūdžiais ir mintimis apie projekto metu suteiktos pagalbos svarbą slaugantiesiems savo artimuosius ir patiems slaugomiesiems šiame mieste. Čia taip pat buvo atlikta projekte dalyvavusiųjų apklausa. Bandyta išsiaiškinti, kaip šie žmonės įsitraukė į projektą, kokios pagalbos jiems reikėjo. Pasak D. Griūnaitės, dirbantiesiems, slaugantiems šeimos narius, labiausiai reikėjo pagalbos derinant savo darbą ir artimojo slaugymą. Taip pat projekto metu į Marijampolės „Caritas“ kreipėsi ir tie slaugytojai, kurie buvo bedarbiai, jiems trūko įvairesnės veiklos, galimybės išeiti iš namų. Slaugomiesiems labiausiai reikėjo medicininių paslaugų ir bendravimo, kadangi nemaža dalis jų jautėsi vieniši ir emociškai apleisti. Sergantiesiems buvo svarbi moralinė, psichologinė parama, vilties suteikimas. D. Griūnaitės teigimu, žmonėms, slaugantiems artimuosius, taip pat labai pravertė „Caritas“ organizuojami užsiėmimai dienos centre, galimybė atlikti darbinę praktiką, patobulinti darbinius įgūdžius, įgyti naujų slaugos žinių ir gebėjimų, taip pat pailsėti, bent kiek atsitraukti nuo savo kasdienės veiklos, pagalba buityje. Savo pranešimą D. Griūnaitė baigė rašytojos J. Ivanauskaitės žodžiais apie švytėjimą kančioje. Kalbėtoja palinkėjo visiems, kad „Caritas“ lankomi žmonės galėtų švytėti, ir mes galėtume ta šviesa pasidžiaugti.

Apie savanorių įtraukimą į projekto veiklų įgyvendinimą bei tolesnio „Caritas“ bendradarbiavimo su jais galimybes kalbėjo Lietuvos „Caritas“ Panevėžio Slaugos skyriaus atstovės Aušra Balčiūnaitė ir Angelė Grinkienė. Pasak jų, vienišų senų žmonių daugėja, skurdas jiems neleidžia samdyti pagalbininkų buityje. Tai skatina žmones ieškoti pagalbos „Caritas“ organizacijoje. Kalbėtojos papasakojo, kaip buvo įkurta savanorių, slaugančių senelius ir neįgaliuosius, grupė „Saulė“, kurią šiuo metu sudaro per 50 narių. Jos veikla aprėpia tiek pagalbą neįgaliajam, tiek jo artimiesiems. Tai – pagalba buityje, apsiperkant, palaikant higieną. Kalbėtojos pabrėžė, kad slaugomiesiems labai reikia ir bendravimo, kiekvienas savanorio apsilankymas jiems ypač brangus. Tačiau, pasak Panevėžio „Caritas“ atstovių, reikia nepamiršti, kad dirbti su senais žmonėmis nėra lengva ir tą gali ne kiekvienas savanoris. Savanoris turi būti kantrus, supratingas, turėti labai gerą širdį, tad būsimiems savanoriams visuomet patariam gerai pagalvoti, ar jie gebės tokie būti. „Pasak savanorių, slaugomi žmonės iš tiesų gali mums duoti daugiau nei mes jiems. Buvimas su silpnaisiais yra didžiulė dovana, tai juk meilės ir kantrybės mokykla“, – kalbėjo savanorių grupės atstovės.

Savo patirtimi konferencijos metu taip pat dalijosi ir savanorė Klaudia Bandilli, į Lietuvą atvykusi iš Albanijos pasisemti savanorystės patirties. Pasak Klaudijos, jos tėvynėje savanorių pagalba seneliams dar nėra išplėtota, tad senelių lankymas Lietuvoje jai suteikė ne tik žinių apie šią veiklą, bet ir daug džiaugsmo.

Konferenciją vedė Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ atstovė Žydrūnė Liobikaitė. Susirinkusiesiems koncertavo Vilniaus Visų šventųjų šeimos paramos centro vaikai.

Parengė Jurga Žiugždienė

Bernardinai.lt

        

INFO DĖL COVID-19

          

Paaukok vaikams


Popiežiaus Intencija 2020-05 mėn.

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai