Paaukok vaikams


Aukok Caritas







Tarnauti džiugiai, kantriai ir viltingai

Tarnauti džiugiai, kantriai ir viltingai
 
Šiemet Caritas mini savo gyvavimo Lietuvoje 30-metį. Nuo keleto drąsių moterų prasidėjusi katalikiška iniciatyva šiandien yra viena stipriausių, kantriai ir ištvermingai pagalbą teikiančių organizacijų Lietuvoje. Bendruomeninė, arčiausiai žmonių esanti tarnystė – esminė Carito veikimo dalis. Apie tai, kas yra parapijos Caritas, kokios jo  šiandieninės aktualijos ir iššūkiai pasikalbėjome su Lietuvos Carito Tarybos pirmininku bei Kauno arkivyskupijos Carito direktoriumi Arūnu Kučiku.
 
Žmonės žino Carito pagalbos centrus – labdaros valgyklas, drabužių priėmimo ir dalinimo punktus ar kitas tarnystės veiklas, pvz. benamiams, išėjusiems iš įkalinimo įstaigų, pabėgėliams ir kt. Bet retai kas būna girdėjęs apie parapijų Carito veikimą. Kuo užsiima parapijos Caritas?
Kalbėdami apie parapijų Caritą, įsivaizduojame parapijos bendruomenės žmones ir didžiąja dalimi tuos, kurie savanoriškai, laisvu laiku, tikėjimo skatinami įsipareigoja parapijai prisidėti prie bendruomenės veiklos. Dažniausiai tai yra (ar bent buvo) grupelė žmonių, kurie buvo pakviesti ar įsitraukė į prieš 30 metų Lietuvoje atsikūrusio  Carito veiklą. Į šias grupeles klebonas ar kiti kunigai ir parapijiečiai nukreipdavo pagalbos ieškančius žmones arba patys pas juos ateidavo.
Parapijose susiformavo keletas pagrindinių Caritas veiklos sričių, būdingų visai Lietuvai. Pirmoji – pagalba rūbais ir maistu. Ilgą laiką ši veikla buvo labai paplitusi ir Caritas parapijose buvo daugiausiai siejamas su rūbais ar maistu. Kita svarbi sritis – tai ligonių, vienišų žmonių, gausių šeimų ar vienišų mamų lankymas namuose. Trečioji labai svarbi parapijų Caritas veiklos sritis – darbas su vaikais. Daugelyje parapijų buvo įprasta, kad vaikai bent kartą per savaitę galėdavo ateiti, turėjo užsiėmimus, šventes (Kalėdų ar Velykų progomis), pavalgydavo ir dar gaudavo maisto parsinešti į namus. Kai kur iš tokios parapijų veiklos išaugo ir vaikų dienos centrai. Manau, kad parapijų Caritas buvo atpažįstamas būtent per šias tris sritis.
 
Kalbate apie tai būtuoju laiku. O koks parapijų Caritas yra šiandien?
Per visą šį laiką partneriai Vakaruose vis mums primindavo, kad Caritas nėra tik grupelė žmonių, parapijoje vykdančių gailestingumo darbus. Vietos Carito uždavinys yra plačiau įtraukti parapijiečius, padėti tikintiesiems išreikšti savo tikėjimą būtent prisidedant prie pagalbos darbų. Šis laikas – pokyčių, ieškojimo, permąstymo. Sykiu keičiasi įsipareigojusių žmonių karta. Svarbiausia šiandieninė Carito užduotis parapijos – sukurti sąlygas bendruomenei veikti bei atpažinti, kokios pagalbos reikia jų vargstantiesiems.
Visi - vyskupai, klebonai, karitiečiai – jaučia, kad būtina naujai apmąstyti Caritas veiklą; galima sakyti, jog nebėra, kur trauktis. Kaip pakviesti tikinčiuosius, kaip surasti tas veiklas, kurios sudomintų žmones savanoriškai įsipareigoti ir veikti parapijų bendruomenėse? Tai didžiausias šios dienos parapijų Carito iššūkis. Mūsų veikla turi būti visiškai įausta į parapijos gyvenimą, suprantama, kaip tikėjimo ugdymo būdas, kaip sielovados dalis.
Labai vertiname dabartinės karitiečių kartos miestų ir miestelių parapijose vykdomą veiklą, jų įsipareigojimą ir atsakomybę. Bet tuo pačiu matome ir norime paskatinti parapijų bendruomenes ieškoti naujų būdų. Nebijoti, neužsidaryti tame, kas yra nusistovėję, nepasitenkinti tuo, kaip buvo daryta anksčiau. Kviečiame pasižiūrėti nauju žvilgsniu, mylinčio Kristaus žvilgsniu ir konkrečioje parapijoje ieškoti, kaip daryti meilės darbus. Pats mąstymo procesas, ieškojimas, kur galime vargstantiems atnešti viltį yra labai svarbus. Tam dažniausiai nėra laiko, o kartais trūksta drąsos pokyčiams. Ką šiandien mes galime padaryti? Kokie poreikiai mano parapijoje? Gal ne visoms idėjoms įgyvendinti užteks žmonių ir materialinių išteklių, bet pats ieškojimas jau duoda naują žvilgsnį ir dingstį.
 
Gailestingumo darbai, pagalba artimui nėra lengva sritis. Tarnaujantiems tenka prisiliesti prie gilių, sudėtingų problemų. Kaip manote, kokios savybės padeda žmonėms šioje tarnystėje išliki (kai kuriems - jau net 30 metų!).
Dauguma į karitatyvinę veiklą įsitraukusių žmonių šioje tarnystėje atrado ir išgyvena savo krikščionišką pašaukimą. Kitaip būtų sunku paaiškinti jų savanorišką įsipareigojimą susidurti su socialinių, materialinių ir neretai dvasinių problemų kamuojamais žmonėmis, vargstančiųjų patiriama neteisybe ir atskirtimi. Ši tarnystė reikalauja ne tik gebėjimo bendrauti, išklausyti, spręsti konkrečias problemas, bet ir tarnauti džiaugsmingai, su viltimi. Kad tikintieji ir geros valios žmonės galėtų pagal galimybes prisidėti prie meilės artimui tarnystės, bendruomenėje turi būti grupelė žmonių, įsipareigojusių ilgalaikei tarnystei. Tokiam įsipareigojimui, ypač būdingam vyresnės kartos kartitiečiams, būtina ištvermė ir kantrybė, kurias popiežius Pranciškus savo mokyme priskiria prie šventumo šiuolaikiniame pasaulyje požymių.
 
Ar parapijų Carite yra jaunų savanorių?
Carite vyresnioji karta susitinka su jaunesniąja tuomet, kai inicijuoja akcijas ar talkas. Moksleiviai noriai jungiasi į vienos dienos akcijas. Kol kas tai yra geriausiai veikiantis savanorių kartų susitikimo būdas. Bet į kasdienę parapijų Carito veiklą įsitraukia nedaug jaunų žmonių.
 
Kodėl jaunimas nenori įsipareigoti parapijose?
Manau, kad įsipareigoti parapijoje nėra lengva. Jaunas žmogus parapijoje turi veikti su vyresniais, kurie turi klampesnį bendravimo būdą, kartais stokoja atvirumo, nesibodi  jaunus žmones pamokyti, pabarti, pataisyti jų elgesį. To nepatirsi būdamas jaunimo bendruomenėje. Ypatingos yra ir Carito veiklos. Jos susijusios su santykiais – ir su tokiais žmonėmis, su kuriais santykį palaikyti kartais labai sunku. Patiriamas nemažas psichologinis krūvis ir atsakomybė. Man atrodo, kad tokia veikla ne visai susišaukia su jaunuolių prigimtimi. Kai esi jaunas nori kiek daugiau lengvumo. Lengviau savanoriauti Carito institucijose, kuriose didžiausią psichologinį krūvį priima darbuotojai.
 
Kalbant apie skirtingų kartų santykius, prisimena neseniai Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus mintis, mus kviečianti į atvirumą ateičiai...
Esu matęs pavyzdžių Vakarų šalyse, kur žmonės turi bendruomeninio gyvenimo patirties, užaugę parapijose. Ten vyresnieji puikiai bendrauja su jaunąja karta, moka veikti drauge, sugeba nerodyti nepasitenkinimo, dalykiškai spręsti iškilusius nesutarimus. Jie gana tolerantiški jaunų žmonių idėjoms ir raiškai, nes patys tai patyrė savo jaunystėje. Galima sakyti, kad bendruomenė, kurioje jauni žmonės negali prigyti, būti ir veikti nėra tikra krikščioniška bendruomenė. Joje daugiau dominuoja nerašytos taisyklės ir asmeniškumai, o ne gebėjimas skelbti Jėzaus Evangeliją ir bendrauti su įvairiais žmonėmis. Mes kol kas tik mokomės bendruomeninio gyvenimo ir veikimo. Asmeninio maldingumo patirties turime daugiau, bet bendruomeninis gyvenimas mums vis dar iššūkis. Tai ir norime kurti dabar.  
 
Šaltinis: Artuma, nr. 4, balandis

Caritas Lietuvoje 30 metų


Raskite mus!


Popiežiaus intencija gruodžio mėnesiui

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai