Šviesos žemėlapis


Aukok Caritas







Savanorės iš Danijos patirtis Lietuvoje

Marija Kučikaitė

Vakarą po darbo raustelėjusiais nuo vėjo skruostais įeinu į vieną Kauno Laisvės alėjos kavinių, kur nuoširdžiai besišypsodama mane pasitinka Amalie iš Danijos. Danų ir pačioje Danijoje nėra labai daug (kiek daugiau nei 5,6 milijono), o ką jau kalbėti apie Kauną! Amalie yra „Europos solidarumo korpuso“ programos savanorė ir atvyko į Kauną dvylika mėnesių dalyvauti organizacijos „Actio Catholica Patria“ koordinuojamame projekte „#glocal“. Savanorystės veiklą ji atlieka Kauno Caritas Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centre.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasak pašnekovės, Europos Sąjungos savanorystės programose dalyvaujančių danų nėra daug. Amalie dalinasi, jog viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad iki praeitos vasaros metu įvykusių pokyčių, balakauro studijų studentai Danijoje negalėjo daryti pertraukos tarp pirmųjų ir antrųjų studijų, nerizikuodami prarasti magistrantūros studijų vietos ir valstybės pagalbos (stipendijos, bendrabučio ir pan.). Praeitą vasarą, įsigaliojus naujam įstatymui, Amalie ir jos psichologijos studijų kolegos per tris savaites turėjo apsispręsti, ar toliau tęsti magistrantūros studijas, ar jas šiek tiek nukelti.

Studijų metu Amalie dalyvavo „Europos solidarumo korpuso“ programos pristatyme. „Išgirdau žodį „solidarumas“ ir man tai patiko“, – prisimena mergina. Nepaisant to, kad jau buvo įsigijusi visas magistrantūros studijoms reikalingas knygas, iš visos studentų grupės Amalie vienintelė nusprendė ryžtis nukelti mokslus ir vykti savanoriauti. Kaip pagrindinę tokio sprendimo priežastį Amalie įvardija norą pailsėti nuo teorijos ir imtis prasmingos praktinės veiklos su žmonėmis. Taip pat Amalie žavėjo galimybė tapti tarptautinės savanorių grupės dalimi ir užmegzti ryšius su vietiniais žmonėmis kitoje šalyje: „Esu smalsi ir norėjau daugiau sužinoti apie kitas kultūras.“

Ieškodama savanorystės projekto, Amalie prioritetą teikė veiklos pobūdžiui, o ne šaliai, kurioje projektas vyktų. Svarbu buvo tai, kad projektas praturtintų jos akademinę patirtį psichologijos srityje. Amalie prisimena, kad susidomėjo „A.C.Patria“ savanorių tinklaraščiu ir projektu su žmonėmis, sergančiais epilepsija. Projektas Kauno Caritas Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centre buvo jos primasis ir vienintelis pasirinkimas. Užaugusi protestantiškoje Danijoje ir būdama nereliginga, Amalie nebuvo girdėjusi apie katalikišką Caritas organizaciją: „Maniau, jeigu „Caritui“ tai netrukdo, aš atvira.“ Jau prieš atvykdama savanoriauti, mergina pradėjo skaityti apie epilepsiją ir užmezgė ryšius su Danijos nacionaline organizacija, padedančia epilepsija sergantiems žmonėms. Bandau įsivaizduoti Amalie šeimos, kuriai mergina apie nukeltas magistrantūros studijas ir savanorystę Lietuvoje pranešė jau priimta į projektą, reakciją. Tačiau Amalie nuramina: „Mano šeima kiek nustebo dėl tokio greito ir netikėto mano sprendimo, tačiau mane palaikė ir džiaugėsi nauja mūsų šeimai savanorystės patirtimi, kurią ketinau parsivežti.“

Epilepsijos centro edukacinės veiklos

Iki tol keliavusi po Vakarų Europą ir Skandinaviją, apie Lietuvą Amalie žinojo tiek, kad šalies sostinė yra Vilnius. Iš vienos artimosios, kuri dėl verslo kartais keliauja į Lietuvą, ji dar buvo girdėjusi, kad Lietuvos miestai ir miesteliai Kalėdų laikotarpiu varžosi kalėdinių eglių grožiu. Internete apžiūrinėdama Lietuvos vaizdų nuotraukas, Amalie susižavėjo gamta. Spręsdama iš pozicijos žemėlapyje, mergina numanė, kad klimatas Lietuvoje bus panašus į daniškąjį ir kad turėtų būti sąsajų su Rusija. Amalie spėjimai pasiteisino – ją, po dviejų nekantraus laukimo mėnesių, rugsėjo pabaigoje, atvykusią į Kauną, įvairiomis medžių lapų spalvomis pasitiko jai gerai pažįstamas ruduo ir iki tol niekuomet nematyti betoniniai Šilainių blokai, iš kurių viename Amalie apsigyveno kartu su dar keliais tarptautiniais savanoriais. Kauno žaluma ir pirmieji sutikti žmonės Amalie patiko: „Pagalvojau, kad tai galėtų tapti mano namais.“ 

Šiuo metu Caritas Epilepsijos psichosocialinio konsultavimo centre Amalie prisideda prie dviejų veiklų. Suaugusiųjų dienos centre, kuriame epilepsija sergantys 30–60 metų žmonės renkasi savanoriškai, Amalie veda grupines veiklas. Jų metu piešia, žaidžia stalo žaidimus ir pan. Amalie stengiasi sukurti ir naujų užsiėmimų dienos centro grupei: pati, žavėdamasi gamtos terapija, centro lankytojus kviečia sąmoningiems pasivaikščiojimams Santakos parke, taip pat pradėjo maisto gaminimo užsiėmimų ciklą.

Nuo 2019 gruodžio mėnesio „Europos solidarumo korpuso“ savanorė taip pat prisideda prie naujo centro projekto, skirto išgryninti poreikius ir sukurti socialinę paslaugą 6–18 metų epilepsija sergantiems vaikams ir jaunuoliams bei jų šeimoms. Tėvai gali kreiptis į centrą ir prašyti socialinio/ės darbuotojo/s, psichologo/ės ir ergoterapeuto/ės pagalbos savo vaikui. Vaikai ir jaunuoliai centre turi galimybę dalyvauti individualiuose užsiėmimuose. Amalie stiprina socialinių darbuotojų komandą, siūlydama gamtos terapijos paslaugą vaikams ir jaunuoliams. Savanorė džiaugiasi patirtimi, kurią gauna būdama šalia dirbančių ergoterapeutų ir psichologų, kuriant socialinę paslaugą, taip pat matomais projekto rezultatais: „Kreipiasi ir ateina vis daugiau vaikų ir jaunuolių.“

Amalie akcijoje „Gerumas mus vienija“

Kalbant apie gamtos terapiją, Amalie akys sužiba, todėl klausiu, ką jai tai reiškia. „Man tai visų pirma judėjimas iš vidaus į išorę. Buvimas lauke yra labai naudingas“, – dalinasi savanorė. Jos akimis, žmonės centre daug laiko praleidžia uždarose patalpose, daug sėdi. Buvimas lauke yra judėjimas, vaikščiojimas, taigi – fizinis aktyvumas. Svarbu pajusti ryšį su savo jutimais, būti sąmoningam/ai apie tai, ką matai, girdi, užuodi. Gamtoje galima atsikratyti kasdienio streso ir būti čia ir dabar. Žinoma, kartais koją pakiša bjaurus oras ir planus tenka keisti, tačiau Amalie didelių vilčių deda į pavasario ir vasaros sezonus.

Man įdomu, kas savanorystės veikloje Amalie patinka labiausiai. Mergina pasakoja, kad prieš Kalėdas suaugusiųjų lankytojų grupei suorganizavo apklausą apie tai, ką jie norėtų patobulinti ar pakeisti grupinėse veiklose, kaip jaučiasi būdami centre, kodėl čia ateina ir ar turi pasiūlymų bendrai veiklai. Lankytojai dalinosi, kad dauguma iš jų dėl epilepsijos neranda darbo ir gyvena su artimaisiais, todėl lankymasis centre paįvairina jų kasdienybę ir suteikia jausmą, kad ir jie turi draugų. Pagrindinis poreikis, kurį lankytojai išreiškė apklausos metu – tai mokytis gyventi nepriklausomai: planuoti biudžetą, gaminti maistą ir pan. Augant daugumai iš jų nebuvo leidžiama būti virtuvėje, kad priepuolio metu netyčia nesusižeistų. „Vienas žmogus pasakojo, kad nemoka netgi nuskusti bulvių“, – stebisi Amalie.

Taip mergina nusprendė organizuoti maisto gamybos užsiėmimus, kad ateityje, jei prireiks, centro lankytojai sugebėtų gyventi nepriklausomai nuo artimųjų. „Šiandien buvo pirmasis užsiėmimas. Užgavėnių proga kepėme blynus“, – šypsosi savanorė. Visa grupė sėdėjo ratu, kartu gamino bendrą tešlą, kepė ir ragavo. „Atvykusi savanoriauti pradėjau atidžiai stebėti žmonių veidus, nes nesuprantu kalbos. Šiandien mačiau, kad gaminant maistą žmonės šypsojosi“, – kalba Amalie.

Didžiausias iššūkis savanoriaujant Amalie yra lietuvių kalba. Mergina apgailestauja, kad ypač su vyresniais centro lankytojais kartais pritrūksta tiesioginio ryšio, kuris užsimezga per kalbą. „Būna situacijų, kai žmogus kalbėdamas atsiveria emociškai. Tokiu atveju vertimas nutraukia pasakojimo tėkmę“, – aiškina Amalie. Nepaisydama sunkumų, Amalie džiaugiasi centro lankytojų atvirumu ir drąsa ieškoti kitokių bendravimo būdų: kūnu, veido išraiškomis, guglo vertimo programa. Užmegzti ryšį Amalie pavyko ir be lietuvių kalbos – dabar ji savarankiškai veda užsiėmimus pasitelkdama neverbalinę kalbą ir pagalbinius instrumentus (korteles, užrašus ir pan.).

Kaune Amalie jaučiasi kaip namuose. Ją žavi Kauno parkai ir turgeliai, kur galima nusipirkti šviežių daržovių, vaisių, taip pat ir ruginės duonos, kurios išvykdama iš Danijos Amalie tikėjosi pasiilgti. Tiesa, niūroki žmonių veidai ir socialinis uždarumas kasdienybėje (autobusuose, parduotuvėse) Amalie kiek nustebino: „Nesuprantu lietuvių kalbos, taigi esu priklausoma nuo žmonių veidų, kad suprasčiau, ką jie mąsto, ko nori, kaip reaguoja. O veiduose dažnai trūksta šypsenos.“ Praleidusi Kaune penkis mėnesius, Amalie labiausiai pasiilgo šeimos, draugų ir... dviračio: „Lietuva juk lygi kaip Danija. Kai tik oras pasitaisys, iškart įsigysiu čia dviratį.“

Dalyvaudama Europos Sąjungos sukurtoje ir finansuojamoje savanorystės programoje, Amalie džiaugiasi supratimu apie tai, ką veikia ir ką reiškia Europos Sąjunga jos kasdienybėje: „Galiu susipažinti su kitais savanoriais iš įvairių šalių, keliauti, savanoriauti šalyje, kurioje neužaugau.“ Lietuvoje Amalie pradėjo daugiau mąstyti ir kalbėti apie savo danišką kilmę, tačiau kartu vis labiau jaučiasi europiete. Europietiškumas Amalie reiškia daugiakultūriškumą, atvirumą, įtrauktį ir pagalbą vieno kitam. „Manau, kad svarbu išlaikyti savo kultūrinį identitetą, tačiau buvimas atvira europiete man neužkerta kelio būti dane“, – kalba savanorė.

Artėjant prie pokalbio pabaigos, klausiu Amalie, ko ji linki Kaunui. „Linkiu, kad Kauno savivaldybė daugiau investuotų į socialinę sritį“, – kalba mergina. Jos nuomone, Kaune pilna puikių socialinių projektų, kuriuos būtina remti ilgalaikiškai, taip mieste stiprinant solidarumą ir bendruomeniškumą. Svarbu į darbo rinką įtraukti ir tuos žmones, kurie susiduria su įvairias iššūkiais. Amalie šypsosi: „Linkiu Kaunui daugiau investuoti į čia gyvenančius žmones.“

Šaltinis: bernardinai.lt
 

INFO DĖL COVID-19

          

Paaukok vaikams


Popiežiaus Intencija 2020-05 mėn.

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai