Paaukok vaikams


Aukok Caritas







Vieno skurstančiojo istorija

Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacija daugiau kaip dvidešimt metų dirbdama su skurdžiausiai gyvenančiais pastebėjo, kad skurdas plačiosios visuomenės dažnai yra suvokiamas kaip paties žmogaus pasirinkimas. „Jis gyvena gatvėje, nes yra tinginys ir alkoholikas“ – štai taip greitai yra nustatoma socialinė diagnozė miegančiam laiptinėje, renkančiam aukas gatvėje ar nemaloniai kvepiančiam viešajame transporte.

 

Tokia nuomonė atspindi tik vieną – asmeninių savybių, kurias turi žmogus, pusę. Tačiau iš ilgalaikės darbo su skurstančiaisiais patirties galime pasakyti, kad egzistuoja objektyvios – struktūrinės priežastys, tam tikrus visuomenės narius nuo pat gimimo stumiančios į atskirtį ir skurdą. Kaip tik apie jas ir norisi kalbėti plačiau.

 

Kad situacija būtų suprantamesnė, kalbėkime apie vieną, konkretų žmogų ir jo istoriją, nes tokiu būdu skurdas turi vardą ir veidą, tad jį galime pažinti.

 

Pavadinkime jį Tomu. Jis yra ketvirtas vaikas šeimoje, kurioje abu tėvai labiau mylėjo alkoholį nei vaikus. Dėl nuolatinių išgėrinėjimų ir smurto šeimoje vaikas dažnai nakvodavo koridoriuje ar žaidimų aikštelėje už poros kiemų. Pirmą kartą maisto parduotuvėje jis pavogė būdamas aštuonerių, tiesiog nebeiškentė alkio. Dešimties, kaimynams kažkelintą kartą paskundus išgėrinėjančius tėvus, pateko į globos namus. Ramybės juose buvo ne taip ir daug. 

 

Tiesą sakant, kartais kova už būvį buvo dar aštresnė. Vyresni vaikai išnaudojo ir žemino mažuosius, auklėtojos ne visuomet turėdavo laiko ir dėl didelio vaikų skaičiaus ne visada pastebėdavo kiekvieną, kaip atskirą. Iš namų, kur nebuvo nieko, jis atėjo į namus, kur buvo visko: lova, spinta, drabužių, gatavo maisto. Viskas paruošta ir padėta, pačiam nei daryti, nei suprasti kaip tai daroma nebuvo nei poreikio, nei sąlygų.

 

Deja, trūko to paties, esminio dalyko: žmogaus, kuris jį pastebėtų, suprastų, pažintų. Kuris būtų autoritetas ir skatintų tikėti savimi, siekti tikslų, bandyti, stengtis. Tad autoritetais tapo vyresni berniukai, nes jie buvo stiprūs, nes jų bijodavo kiti „globinukai“, nes jų niekuomet nepagaudavo vagiliaujant ir šiaip jie buvo šaunūs. Pirmą kartą iš globos namų jis pabėgo trylikos, paskui keturiolikos, tada septyniolikos. Galiausiai nelabai kas jo ir ieškojo. Mokytis jam ir taip nesisekė, globos namuose tik problemas kėlė, tėvai kelerius metus nebuvo jo matę...

 

Išmoko gyventi gatvėje: susirasti maisto, kur nakvoti, kuo vėsų vakarą pasišildyti. Atsirado tokių pat draugų ir būdų prasimanyti pinigų. Nė vienas iš tų būdų nebuvo legalus, tad į kalėjimą Tomas sėdo būdamas beveik devyniolikos. Išėjo labai greit, vos po poros metų, bet niekas jo išėjusio nelaukė. Grįžti galėjo tik atgal į gatvę. Ir grįžo. Po metų vėl į kalėjimą, tada vėl į gatvę. Dabar jam trisdešimt vieneri ir gatvėje jis atrodo, kaip „tinginys ir alkoholikas“, mat prašo išmaldos.

 

Dažnai girdi: „jaunas vyras, eik dirbti“. Jis ir eitų, tik mokyklos jis nebaigė, vos dešimt klasių, jokios profesijos neturi ir darbo jokio niekada nedirbo, o į savo gyvenimo aprašymą galėtų įrašyti: „benamis, du kartus teistas, nebaigęs vidurinės mokyklos, neturintis darbinės patirties, turintis skolų už važinėjimą be bilietėlio“. Kiek potencialių darbdavių šiam žmogui galėtumėt pasiūlyti?

 

Tai tik vieno žmogaus istorija. Jų yra įvairiausių variacijų. Galutinis variantas dažniausiai tas pats – jaunas, sveikas žmogus išlaikomas valstybės. Jam siūlomos socialinės paslaugos: gyvenimas nakvynės namuose, nemokamas maistas, parama drabužiais, mokamos socialinės pašalpos. Viso to labai reikia, kad jis išgyventų, tačiau vien tik šios paslaugos niekaip nepakeis jo gyvenimo iš esmės ir rezultatas bus iki mirties valstybės išlaikomas žmogus. Štai kodėl paramos gavėjų nuolat daugėja. Į šį ratą pakliūti nėra taip jau sudėtinga, o išsikapstyti visai nėra paprasta.

 

Štai kodėl yra būtina kalbėti apie ugdymą vietoj šalpos. Visuomenės paribiuose atsidūrusiems labai reikia maisto ir drabužių, bet dar labiau jiems reikia įgūdžių, kad galėtų tą maistą ir drabužius įsigyti savo jėgomis, iš savo darbo. Kaip kad į atskirtį patenkama: namai, globos namai, gatvė, kalėjimas, tai ir atgal reikėtų lipti: gatvė, nakvynės namai, tarpiniai būstai, darbas, nuosavi namai.

 

Šiuo metu bet kuris Tomas turėtų šokti nuo kalėjimo, gatvės ar nakvynės namų tiesiai į jaukius nuosavus namus, gerai apmokamą darbą ir darnią šeimą. Žmogus nėra pajėgus siekti to, ko visiškai nepažįsta, nesupranta ir niekuomet nepatyrė.

 

Ugdymo kelias yra ilgas ir reikalaujantis investicijų, tačiau skirtingai nuo šalpos, jis atsiperka, kuomet žmogus tampa pajėgus išlaikyti save ir remti kitus per sumokamus mokesčius. Ugdyti socialiai pažeidžiamus ir skurdą patiriančius Lietuvoje vis dar nėra valstybės politika. Socialinė parama labiau orientuota į šalpą, nestebint konkretaus žmogaus pokyčio ir dedamų pastangų, neindividualizuojant gaunamos paramos ir neprašant už ją atsiskaityti.

 

Sunkesnis, bet teisingesnis būdas yra ugdyti žmogų. Mokyti jį to, ko dažniausiai išmokstama vaikystėje, stebint tėvus: rūpintis savimi ir savo rytojumi, mokytis, dirbti, planuoti laiką ir pinigus.

 

Šiuo metu Caritas organizacija daug dirba ties „tarpinėmis sistemomis“, kurios, tikime, padės žmonėms įveikti bedugnę tarp atskirties ir savarankiško gyvenimo. Tai tarpiniai būstai, kur žmogus gali gyventi mokėdamas tik dalį kaštų ir „saugios“ darbo vietos, kur mokomasi tokių, rodos, elementarių dalykų, kaip ateiti į darbą laiku, vykdyti paskirtas užduotis, be pykčio išklausyti kritiką ir tobulėti. Ugdymo procesas užtrunka, tačiau jo rezultatai taip pat yra ilgalaikiai.

 

Kasdieniame darbe klausantis tokių istorijų pasidaro nebeįmanoma sakyti, kad žmogus tiesiog taip pasirinko ir esama situacija yra nevykusių jo sprendimų rezultatas. Vargu ar augdami vaikai svajoja tapti vagimis ar alkoholikais. Niekas sąmoningai neina link tokios situacijos ir nesistengia tapti tuo, nuo kurio norisi kuo greičiau nusukti akis ar nosį. Tiesiog kartais aplinkybės būna per stiprios arba pats žmogus per silpnas.

 

 

 

Dalia Babravičė, Vilniaus arkivyskupijos Caritas

 

Caritas Lietuvoje 30 metų


Raskite mus!


Popiežiaus intencija gruodžio mėnesiui

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai