Šviesos žemėlapis


Aukok Caritas







Kauno arkivyskupas K. Kėvalas: „Bus liūdna palikti virš Masčio ežero kylantį rūką“

Simonas Bendžius

Tai turėjo būti rami popietė Kauno arkivyskupijos kurijoje. Joje vyko tradicinė kunigų konferencija, kurioje buvo pateikti 2019 m. duomenys apie finansus, parapijiečių skaičių ir pan. Programoje atsirado vietos ir mums su kolege Toma – buvome pakviesti pristatyti „Bernardinai.lt“ veiklą. Galvojom: pabūsim, papietausim ir atsipūtę grįšim atgal į Vilnių.

Bet kur tau.

13-tą valandą netikėtai į salę įžengė vyskupas Kęstutis Kėvalas su apaštališkuoju nuncijumi Baltijos šalims Petaru Rajičiumi. O jis pranešė: naujuoju Kauno arkivyskupu popiežius Pranciškus paskyrė daugelio jūsų mylimą K. Kėvalą, kuris ligi šiol beveik trejus metus tarnavo vyskupu Telšiuose.

Visi kolegos žurnalistai supras: kai išgirsti tokią naujieną ir kuprinėje turi nešiojamąjį kompiuterį – nebe pietūs ir kelionės galvoj.

Pokalbis su paskirtuoju Kauno arkivyskupu KĘSTUČIU KĖVALU – apie tai, kaip jis atrado Žemaitiją, ką pavyko nuveikti Telšių vyskupijoje ir kokie iššūkiai laukia naujoje tarnystėje. 

Jus turbūt galima sveikinti, bet žemaičius taip ir norisi užjausti – kiek mačiau feisbuke reakcijų, tie, kurie gyvena Telšių vyskupijoje, dabar labai liūdi. O Jūs ir pats, kreipdamasis į kunigus, sakėte, jog per tuos kelerius metus spėjot įsimylėti Žemaitiją. Dėl ko?

Pirmiausia tai labai unikalus kraštas, kuris mums, „lietuviams“, kaip juokauju, mažai pažįstamas. Mes vis dar neįsijaučiame į Žemaitijos tiek istorinę, tiek kultūrinę reikšmes – ką jau kalbėti apie tikėjimo praktiką. Žemaitija vis dėlto yra viena iš sudedamųjų Bažnyčios Lietuvoje kietojo disko dalių. Didžiuliai plotai, skaičiai, dydžiai. Tai yra didžiausia vyskupija pagal parapijų skaičių, didžiausia plotu, sutvirtinamųjų skaičiumi ir kitais rodikliais.  

Tai kraštas, kuris ir gamtiškai labai įdomus, bet kartu labai unikalus savo istorija. Kol nežinojau daugelio dalykų apie Žemaitiją, ji man atrodė įprastas regionas, kaip ir visi kiti. O kai įsigilinau, supratau Žemaitijos įtaką Lietuvos istorijai ir žmonių nusiteikimą didžiuotis savo krašto kilme.

Jie tai vertina?

Jie taip vertina, kad net kyla pavydas: koks patriotiškumas yra šitų krašto žmonių! Ir nusiteikimas stiprinti, viešinti savo krašto kultūrą. Tad man tas karštis, užsidegimas pasirodė toks simpatiškas, kad ir pats pradėjau degti meile žemaičiams.

Todėl man šiek tiek ir liūdna palikti Žemaitijos kalnelius ir virš Masčio ežero kylantį rūką... Labai graži vieta visais atžvilgiais.

O kokį dar vaizdą susidarėt apie Žemaitijos katalikus?

Žemaitijos pamaldumui didelę įtaką daro Kalnų giedojimo tradicija. Tai – aiškus didelis skirtumas nuo visos likusios Lietuvos. Kalnai giedami šeimose, pavyzdžiui, išlydint mirusiuosius. Kalnai giedami parapijose per gavėnią, taip pat – ypatingomis progomis. Štai per Kovo 11-ąją, kai buvo paskelbta Nepriklausomybė, visas Žemaitės dramos teatras giedojo Kalnus.

Labai nustebau, kai jau šiais laikais vienas spektaklis, kuris pristatė  žemaičių papročius ir kultūrą, baigėsi Kalnų giedojimu – ir tada visa dramos teatre buvusi auditorija atsistojo ir sugiedojo kartu. Sakau, tokių dalykų aš Lietuvoje nesu matęs. Ir mane tai labai žavėjo.

Dar labai įdomi Žemaitijos savybė – nedidelės bendruomenės. Žemaitija labai pasklidusi. Aplink Vilnių ir Kauną turime labai dideles, koncentruotas bendruomenes, kurios turi šiokią tokią anonimiškumo patirtį, o Žemaitijoje yra nedidelės – dažniausiai miestelių – bendruomenės, kur ir bažnytinis, ir visuomeninis gyvenimai susiję. Jie neturi atskirties. Pavyzdžiui, jeigu vyksta miesto šventė, labai natūralu, kad šv. Mišios būna įtrauktos į programą kaip sudedamoji tos šventės dalis. Arba jeigu sprendžiami kokie nors bendruomenės klausimai – Bažnyčia taip pat įtraukiama kaip dalyvė, pavydžiui, kalbant apie miesto viešųjų erdvių tvarkymą ar kitus dalykus.

Kitiems tai galėtų atrodyti skandalinga – kuo čia dėta Bažnyčia?

Taip. Todėl man tai buvo labai nauja patirtis. Nes Žemaitijoje bažnytinę ir pasaulietinę bendruomenes dažnai sudaro tie patys žmonės, nėra atskirties. Labai įdomi patirtis – ir širdį guodžianti. Supratau, kad mes čia visi esame savi, nėra jie ir mes.

Paskirtasis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Telšių vyskupijos nuotrauka

Telšių vyskupijoje tarnavote beveik trejus metus. Kaip manote, ką Jums, kaip vyskupui, ten pavyko gero nuveikti?

Buvo keli uždaviniai, kuriuos labai norėjosi įgyvendinti. Pirmasis – pastoracinių tarybų rinkimai ir tų tarybų įgalinimas dirbti kartu su kunigu. Visose vyskupijos parapijose išrinkome tokias tarybas. Iš viso jų dabar yra apie 150.

To anksčiau nebuvo?

Sakyčiau, tai nebuvo pabrėžta. O dabar sukūrėme įstatus, vyko formali rinkimų procedūra – biuleteniai, balsavimas... Kitais žodžiais tariant, kiekviena parapija turi grupę žmonių, kurie prisiima atsakomybę už savo tikinčiųjų bendruomenę. Ta grupė žmonių turi atstovų „Carite“, šeimų, jaunimo, katechezėse – ir jau jie kartu su dekanatų ir vyskupijos centrais dirba rengdami bendrus projektus.

Vienas iš tokių – evangelizacinis renginys „Palaiminimų šeštadienis“. Jų iš viso per pastaruosius metus turėjome 15, jie vyko kiekviename dekanato centre. Tai parodė, kad bendruomenės yra pajėgios susiburti ir sukurti šventę, tiek tikėjimo, tiek pabuvimo kartu prasme. 

Trečias dalykas – pavyko įvesti sutvirtinamųjų savaitgalių tradiciją. Būsimi sutvirtinamieji, kurie šiam sakramentui rengiasi bet kurioje vyskupijos parapijoje, turi galimybę savaitgalį praleisti draugų aplinkoje ir ne tik klausytis pamokų apie tikėjimą, bet ir išgyventi bendruomeniškumą, žaidimą, valgymą kartu. Tai yra vienos ar kelių dienų maža stovykla kiekvienam jaunuoliui, kuris rengiasi Sutvirtinimui.

Na, ir tikėjimo šventė „Užtvirtink“, kurią pradėjome pernai Palangoje. Jaunuoliai prieš Sutvirtinimą gauna paskutinį gražų akcentą. Pernai ši šventė labai gerai pavyko, sulaukėme apie 2000 žmonių. Šiemet renginys Palangoje vėl įvyks.

O kas Jums buvo sunkiausia Telšių vyskupijoje?

Turbūt pažinti tokią plačią vyskupiją. Užtrukau apie metus, kol aplankiau bent jau pagrindines parapijas. Taip pat ir įvairias atokias parapijas, į kurias iš Telšių kartais tenka važiuoti dvi valandas. Reikia daug fizinės sveikatos atlaikyti kelionėms, nes dažnai pusę dienos praleidi kelyje.

Kitas didelis išbandymas vyskupui – aplankyti visas vietas, kuriose vyksta Sutvirtinimo sakramentas. Tokių vietų yra maždaug 40–45.

O Jūs ten – vienintelis vyskupas...

Taip. Tai reiškia, kad du mėnesius, kiekvieną dieną, vis kur nors išvažiuoji – per savaitę turėdamas tik vieną laisvą dieną. Reikia atlaikyti tą grafiką. O paskui laukia kitas grafikas – atlaidų (šypsosi). Jie tęsiasi dvylika dienų, su Kalnų giedojimu. Fiziškai tai yra nelengva, bet dvasiškai – didelė paguoda.

Tad sunkiausia nėra darbų kiekis. Jis dažnai yra malonė. Galbūt sunkiausia išlaikyti tą įkvėpimo ir vilties dovanojimo nuotaiką, nes tai pareikalauja didelių vidinių pajėgų. Nuovargis visgi yra palydovas.

Kalbant apie naujausius įvykius – kaip sužinojote, kad tapsite Kauno arkivyskupu?

Kai nuncijus paskambina – visada širdį perveria nerimas (šypsosi). Nes iš nuncijaus gali sužinoti apie laukiančią didelę atsakomybę. Jis man paskambino iš asmeninio telefono. Buvo šeštadienio vakaras, grįžau iš vienos vietos, ir jis paklausė, ar galime kaip įmanoma greičiau susitikti. Kadangi mano diena jau buvo visa suplanuota, sutarėm, kad susitiksim kitos dienos rytą Palendriuose, Šv. Benedikto vienuolyne.

Įdomus sutapimas – abu kvietimus į vyskupystės tarnystę Telšiuose ir dabar Kaune išgirdau Palendriuose. Tad man Palendriai dabar pasidarė keista vieta, kur sulaukiu žinių iš aukščiau dėl gyvenimo sprendimų. Faktiškai Dangaus ambasada.

Tad nuncijus Palendriuose man perdavė šią žinią. Aišku, ji mane sujaudino, išgąsdino. Imu šią pareigą kaip didžiulį popiežiaus pasitikėjimo parodymą. Bet kartu ir sudrebėdamas – nežinau, kaip viskas pavyks. Laukia naujos nepažįstamos pareigos. Bet tikiu, jog Viešpats ves, o patys Palendriai išliks mažu ženklu, kad viskas bus gerai. Kad Dievas bus šalia. Palendrius labai myliu, kartą per mėnesį ten atvažiuoju.

Savo kalboje, pasakytoje kunigams, minėjote, jog vyskupo tarnystė – per sunki vienam žmogui. Prašėte bendrystės, komandinio darbo dovanos. Ką iš tiesų reiškia būti vyskupu?

Pirmiausia tai yra žmogus, kuris visoje vyskupijoje numato veikimo kryptis, kas yra svarbu, o kas – mažiau. Jis turi nustatyti prioritetus, kur metame savo jėgas, kur reikia didesnio įdirbio. Tai vienas iš išbandymų.

Antras dalykas – vyskupas niekada negali įgyvendinti tų uždavinių vienas, neturėdamas komandos. Turi būti bendraminčių, kurie priima tą žinią ar ją atranda kartu, tai reiškia – tampa tos pačios misijos dalyviais ir dirba drauge. Tai yra iššūkis, kadangi žmonės skirtingi ir nebūtinai vienodai mato situaciją. Vyskupui tenka tartum pasidalinti užduotimi su daug didesne komanda, kad būtų galima ką nors nuveikti.

Pats vienas žmogus gali turėti tik gerų ketinimų, ne daugiau. Jam visada reikia bendradarbių šalia. Pavykus rasti tokių žmonių, darbas eina kaip iš pypkės. O jeigu nepavyksta – žmonės dirba, bet tau nepritaria – tada laukia didelis skausmas ir išbandymas, nes lieki vienas su savo idėjomis. Tada reikia rasti naujų būdų, perklausti žmonių – nes Šventoji Dvasia galbūt kreipia kitur. Vyskupas turi būti labai jautrus, klausytis ir kitų apie tai, koks gali būti Viešpaties vedimas. Kokia misija šiai vietai, šiam laikui. Todėl vyskupas turi būti ir maldos žmogus, atviras Dievui.

Jums dabar teks neapibrėžtą laiką darbuotis dviejose vyskupijose – Telšių ir Kauno. Žinome, kad buvo panaši situacija su Kauno arkivyskupu emeritu Lionginu Virbalu SJ – kai jį paskyrė tapti Kauno arkivyskupu, jam ilgiau nei metus dar reikėdavo važinėti į Panevėžį, kurio vyskupu jis prieš tai tarnavo. Tokie dalykai – ne į gera, tą šiandien pripažino ir apaštališkasis nuncijus Petaras Rajičius. Čia turbūt Jūsų laukia didelis iššūkis?

Taip, nes daug gražių iniciatyvų Telšių vyskupijoje yra pradėta, nesinorėtų, kad jos nutrūktų. Jas reikės tęsti – tuo labiau, kad esu nemažos dalies tų idėjų iniciatorius. Turiu pradėtą darbą palaikyti, kitaip žmonės gali nusivilti Bažnyčia – ji tarsi kviečia, o paskui atsitraukia. Taip pat yra paskelbti įvairių būsimų renginių grafikai ir pan.

Tad pradžioje tikrai teks dirbti stovint ant dviejų valčių sraunioje upėje. Bet, tikiuosi, tas laikas nebus ilgas. Vyskupija yra per daug didelis darinys, kad žmogus galėtų veikti efektyviai ir darbingai keliose tokiose vietose. Reikia koncentruotis.

Dėl to mes su nuncijumi esame apsitarę dėl kelių mėnesių pereinamojo laikotarpio. Vasarą, atrodo, bus perėjimas į Kauną ir kūnu, ir siela.

Galime tikėtis, kad vasarą Telšiams bus paskirtas naujas vyskupas?

Labai norėtųsi, kad vasarą tai būtų padaryta. Visų metų tikrai fiziškai neištraukčiau. Ir turbūt nuncijus to nebeprašys. Bet norėtųsi tokio švelnaus perėjimo. Čia, Kaune, viskas veikia tvarkingai, o Telšiams vis dar reikia skirti daugiau dėmesio. Tą ir darysiu.

Vysk. Kęstutis Kėvalas susitinka su popiežiumi Kauno kurijoje 2018 m. 

Vatican News nuotrauka

Jūs, dar būdamas Telšių vyskupu, prašėte pagalbininko augziliaro. Kaip minėjote, tai didžiulė vyskupija, ir čia turbūt neužteks vieno žmogaus?

Ateityje ten tikrai bus du vyskupai, nes šį kraštą sudaro Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Jiedu skiriasi etniškai, istorinis pagrindas kitoks. Klaipėda visada buvo skirtinga bažnytinė dalis, vadinamoji prelatūra. Tad visada buvo suvokiama, kad Telšių vyskupija – tarsi dvi dalys. Jų gyvavimas turėtų būti, sakykime, regioninis, pastoraciškai padalintas į du centrus – Klaipėdą ir Telšius. Kad vienas vyskupas užsiimtų vienu regionu, o kitas – kitu.

Kiek girdėjau ir skaičiau, apie Jus – vien tik geri atsiliepimai. Atrodo, kad žmonės Jus myli. Išduokite paslaptį, kaip būti geru kunigu, vyskupu? Ką  pats darote, kad toks būtumėte?

Aš tikiu ta teologine, gilia mintimi, kad visi žmonės yra sukurti geri. Mes susiduriame su nuodėmės išbandymu, bet esmė yra gera – žmogus yra Dievo paveikslas. Tai reiškia, kad prieš tave stovi žmogus, kuris yra Dievo atspindys.

Pirmiausia matau, kad žmogus yra geras. Jam kas nors gali nesisekti – bet esmė yra gera. Jis – Dievo vaikas. Todėl kartais, net jei žmogui noriu perduoti rimtą mintį, žiūriu į jį tokiomis akimis, kad prieš mane – Viešpaties norėtas Jo malonės įsikūnijimas. Mane visada sudrebina ta mintis, kad tam tikra prasme aš turiu santykį su pačiu Dievu. Nesinori kalbant perlenkti lazdos, bet vis dėlto tam žmogui aš turėčiau suteikti tokią pat pagarbą kaip pačiam Dievui. Nes mūsų krikščioniško tikėjimo esmė yra mylėti visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis. Jeigu taip darai – žmonės pradeda tai jausti.

Žinoma, dažnai esu savimi nepatenkintas: galėjau geriau, daugiau... žmogus kalbino, o jo neišklausiau... Esu daug kritiškesnis sau. Manau, žmonės man per daug dosnūs su komplimentais. Tai yra malonu, bet, iš kitos pusės, žinau, kad jie kalba apie šiek tiek pagerintą mano versiją (juokiasi).

Tai Jus bus galima kritikuoti?

Privaloma kritikuoti, kad žmogus išliktų sveikas.

Šaltinis: bernardinai.lt

INFO DĖL COVID-19

          

Paaukok vaikams


Popiežiaus intencija 2020-04 mėn.

Naujienų archyvas

Video

Gerumas mus vienija!

Partneriai

 

 

 

Rėmėjai