Onutė su 99 metus atšventusia močiute, kurią lanko. Dešinėje iš viršaus į apačią - visi 6 karitietės vaikai, ji pati su Kaišiadorių vysk. emeritu Juozu Matulaičiu ir savo globojamais darželinukais.
Esame sukurti būti kartu, o ne vieni, – Žinioje Ligonio dienai primena Popiežius Pranciškus, kviesdamas rūpintis tais, kurie kenčia ir yra vieniši, galbūt nušalinti ir atstumti. Dėkodami visiems, kurie su atidumu, kantrybe ir meile lanko ligonius jų namuose, sveikatos priežiūros ir globos įstaigose, dalijamės karitietės Onutės Volungevičienės mintimis.
Su vyru penkis sūnus ir vieną dukrą užauginusi Merkinės Carito koordinatorė – jau 25 metus karitietė. Tiek pat laiko lanko ligonius. Sako – tokia pareiga.
„Galbūt nebedarau, kiek anksčiau. Tiesiog fiziškai nebepajėgiu“, – pripažįsta Onutė, namuose slauganti du sunkius ligonis. Sūnus Gediminas nuo 2012 metų nevaikšto po nelaimingo nėrimo. Vyrui – plaučių vėžys, o ir ji pati – po operacijos parišta rankele. „Negaliu nieko daryti. Ir artimieji neleidžia, tad vaikštau kaip povas po namus“, – juokauja, pasidžiaugdama padedančiais vaikais.
Sulaukia aplinkinių pagalbos
Kai jie buvo užsieniuose, o susirgęs Onutės vyras nebegalėjo padėti, Gedimino draugai ateidavo: „Gal jums kieme žolę nupjauti, gal ką padaryti?“ Onutė sako labai daug paramos iš aplinkinių sulaukusi. Nes daug gerų žmonių yra.
Kas svarbiausia slaugant artimuosius ir kitus žmones?
Onutė mano, kad aplinkinių palaikymas. Tą palaikymą mato ir kai sūnų aplanko vaikystės draugai. Neapleido, nors vedė, išvažiavo kitur gyventi. Bet bent telefonu pasišneka, sugrįžę užsuka pasibūti.
„Aš gi darželio auklėtoja visą gyvenimą dirbusi. Tie sūnaus draugai – mano ugdytiniai buvę. Man jie ir dabar – Airidukas, Arnukas“, – pasakodama jaudinasi Onutė, pridurdama, kad sūnus ją „pataiso“: „Mama, jiems jau 30 metų, koks tau Airidukas, Arnukas?“
Atrodo, viskas savaime
Kalbame apie gyvenimą ir kaip augindama šešis vaikus bei dirbdama rasdavo laiko ligoniams lankyti? Dabar atrodo, kad viskas savaime. Turėjo dvi tetas, kurios buvo vienišos. Atvažiuodavo padėti, kai vaikai buvo maži, o kai pačios susirgo – Onutė jas prižiūrėjo. Parsivežė į namus vieną, paskui ir kitą. Reikėjo pasirūpinti ir mama, ir anyta, ir uošviu – susiveždavo pas save, kai ateidavo laikas, nes neprivažinėsi rūpintis.
„Jie padėjo mums, o kai atėjo laikas – mes jiems. Ačiū Dievui vaikai užaugo, mažiausiam jau 30 metų, jau anūkų turim. Tik ta nelaimė Gediminui. Vasarą bus 12 metų, kai nebevaikšto. Bet nenuleidžia rankų – ieško galimybių, ką mokslas gali jo situacijoje, sukūręs mažąją bendriją, imasi veiklų, daug bendrauja, dabar labai aktyviai domisi pagalbos galimybėmis Vokietijoje“, – dalijosi karitietė.
Po stuburo lūžio sūnus nepaliovė ieškoti išeičių, tikėjo, kad padės gydymas kamieninėmis ląstelėmis. Dabar ji neįsivaizduoja, kaip nevaikštantį sūnų nugabeno iki Novosibirsko, bet stebuklas neįvyko... Ko dėl vaiko nepadarysi. Ko nepadarysi dėl kiekvieno žmogaus, jei gali.
Labiausiai trokšta bendravimo, buvimo kartu
Paklausta, ar Caritas turi ir toliau padėti ligoniams, O. Volungevičienė neabejoja – reikia. O labiausiai reikia bendravimo, buvimo kartu. Socialinės darbuotojos dirba savo darbą, kuris yra svarbus – padeda buityje, susitvarkyti praktinius dalykus, o karitiečiai pasirūpina ir sakramentais, kai žmonės paprašo, pakviečia kunigą.
Onutė su vaikais per Tris Karalius lanko ligonius. Asmeninio albumo nuotr.Su gimnazijos vaikais Carito savanoriai eina į globos namus ar ligonines aplankyti sergančiųjų, paskaito Šventąjį Raštą. Onutė džiaugiasi, kad vaikams patinka, keletas septintokų, aštuntokų labai noriai tą daro.
Kaip ir ankstesniais metais vasario 11-ąją minint Pasaulinę Ligonio dieną šio krašto karitietės senelių namų gyventojams padės pasiekti Merkinės bažnyčią.
„Kiek leidžia mūsų jėgos, toliau lankysime žmones jų pačių namuose. Aš pati jau nebespėju tiek ligonių lankyti, kaip anksčiau, bet nueina kitos moterys, Merkinės Carito vedėja Zita labai aktyvi. Kiek gali į slaugos ligoninę su kitomis karitietėmis nueina ir Onutė, mat žiemą čia daugiau žmonių.
Kaišiadorių vyskupijos dekanatų Carito koordinatorės. Asmeninio albumo nuotr.Prisimena kiekvieną
Ką sako atėjusi pas ligonį, kurio nepažįsta? Onutė net negali paaiškinti: „Paprasčiausiai būni. Paklausi, kaip žmogus gyvena, kaip laikosi. Nors dabar jau taip su lankomais žmonėmis susigyvenę, kad nereikia net klausti, jie patys dalinasi, papasakoja įvykius, kas buvo atvažiavę, pasidžiaugia, kad kapela koncertavo“.
Merkinės Carito koordinatorė Onutė Volungevičienė. Asmeninio albumo nuotr.Nors yra ir uždarų žmonių. Onutė prisimena Amžiną Atilsį karitietę, kuri nenorėjo būti lankoma, nors pati lankė tikrai daug ligonių.
„Matydavome tikrai sunkiai gyvenančių vienišų žmonių, kurie po namus galėdavo judėti tik su vaikštynėmis, sunkiai pajėgdavo susitvarkyti, bet ir tuomet dažnas labiau norėdavo išsipasakoti, bendrauti, o ne pagalbos“, – prisiminė O. Volungevičienė.
Iš ankstesnių laikų jai ypač į atmintį įkritusi moksleivė susirgusi onkologine liga. „Labai su ja bendravome ir koks džiaugsmas buvo, kad išgijo. Dabar turi šeimą, o tuo metu, kaip šiandien atsimenu, jauna graži mergytė su ramentais... Mačiau, kad nenori kažko ypatingo – paprasčiausio bendravimo. Kaip ir pas mus kurį laiką gyvenęs mano brolis, kuriam irgi buvo sarkoma: mes tai to, tai ano norime, o jis – tik pavasario ir nuvažiuoti prie ežero“, – prisimindama graudinosi Onutė.
Jai įstrigęs ir labai geros širdies mokytojas, kurį susirgusį lankė. Žmogus buvo vienišas, tad Caritas ir palaidojo.
Taip vieni kitus palaikydami, vieni kitus išlydėdami, vieni už kitus melsdamiesi ir gyvename“, – sako karitietė iš Merkinės.
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas