Lietuvos Carito nuotr. koliažas iš pagalbos teikimo vietų UkrainojeCarito pagalbos vietose lankant namų, vaikų tėvų ir visko, ką užgyvenę, praradusius žmones nekyla ranka fotografuoti suvargusių veidų. Tačiau vyrai, moterys patys eina link mūsų. Padėkoti už pagalbą visus šiuos metus Lietuvos ir kitų šalių žmonėms.
.jpg)
Caritas-Spes Ukraine socialinėje virtuvėje Žytomyre. Lietuvos Cairto nuotr.
„Nuveškite padėką Lietuvai, kad taip palaiko nelaimėje. Kad galiu parnešti maisto anūkams. Mes, seni, nebeatkursim karo sugriauto gyvenimo, tačiau jiems – viskas priešakyje. Dėl jų turim būti stiprūs. Tikėti, kad kažkada baigsis šita beprotybė, dėl kurios vis daugiau žmonių netenka artimųjų, namų“, – sutiktųjų Caritas-Spes Ukraine virtuvėje mintis įgarsina senyvo amžiaus vyras iš Bachmuto. Kai ir daugelis, čia ateina maisto. Netekęs visko, išskyrus gyvybę ir artimuosius. O tai, kaip jis sako, yra labai labai daug.
Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą per Žytomyrą, kur lankėmės, judėjo didžiuliai migracijos srautai. Kaip pasakojo Žytomyro Carito vadovas tėvas Olegas Lučka, 2022-ųjų pradžioje Žytomyro Carite dirbo tik jis ir dar vienas žmogus, o rudenį – jau 76. Vaikams draugiškoje Žytomyro Carito erdvėje vaikų skaičius šoktelėjo nuo 280 iki 1046.
.jpg)
Žytomyro Carito draugiškoje vaikams erdvėje - tėvas Olegas Lučka ir socialinė darbuotoja Vita Stadnik. LIetuvos Carito nuotr.Turniketo neuždėsi
Karitiečiai matė, kiek kančios. Todėl buvo svarbu, kad vaikams padėtų ir psichologai. Kaip pasakojo socialinė darbuotoja Vita Stadnik, viena mergaitė neištvėrė. Jos mama labai stengėsi jai padėti, ieškojo visokiariopos pagalbos, tačiau buvo akivaizdu, kad jai pačiai labai blogai. Todėl Caritas ėmė rūpintis ne tik vaikais, bet ir jų tėvais.
„Psichologinės, dvasinės traumos – gilios ir turniketo neuždėsi. Didelė problema, kad iš fronto grįžtantys vyrai į šeimas parneša karą. Moterys sako, kad grįžo nebe jų vyrai, o visai kiti žmonės. Taigi pagalba šeimoms, ypač regionuose, ilgai išliks aktuali“, – neabejoja Vita.
Bažnyčia – slėptuvė ir pagalbos vieta
Iš Baltarusijos prasidėjus Žytomyro puolimui, graikų apeigų katalikų šv. Džiuzepės Moskati bažnyčia virto slėptuve. Parapijiečiai padėjo tūkstančiams karo pabėgėlių, kurie per Žytomyrą plūdo į saugesnes šalis, Ukrainos gilumą. Buvo akivaizdu, kad ypač sudėtinga – šeimų su neįgaliaisiais situacija, tad Žytomyro Caritas savo dėmesį nukreipė būtent į juos.
.jpg)
Julija Melnik iš Žytomyro Carito dėkojo Carito rėmėjams. Lietuvos Carito nuotr.Julija Melnik iš Žytomyro Carito dėkojo Carito rėmėjams iš įvairių šalių. Austrijos Carito dėka dienos centras neįgaliesiems turi generatorius. Dėl nepaliaujamai griaunamos kritinės infrastruktūros, trečia žiema Ukrainoje išties sunki.
Išpažintys Carito socialinėje virtuvėje
Pagalba maistu išlieka esminė. Į Carito-Spes Ukraine socialinę virtuvę pasiimti maisto kasdien ateina ne tik Žytomyre gyvenantys karo pabėgėliai. Aukotojų dėka apie 400 maisto davinių išvežiojama gyvenantiems 30 kilometrų atstumu, apie 110 davinių – 100 kilometrų atstumu, kur neprieinama būtiniausia pagalba. Čia sulaukėme ypač daug padėkų už paramą, kurias perduodame Lietuvos žmonėms, per Caritą aukojantiems Ukrainai.
Panevėžio vyskupijos Carito vadovė Roberta Randė ir Edita Usienė iš Lietuvos Carito su pagalbą gaunančia Ukrainos viduje perkelta moterimi.
Natalija pirmąkart namų neteko 2014 m.
49 metų amžiaus ekonomistė Natalija į Žytomyrą atvyko su tėčiu, kuriam 74-eri. Pirmą kartą 2014 m. netekusi namų, ji iš Donecko persikraustė į tėvų namus Bachmute, iš jo bėgo į Žytomyrą. Į socialinę Carito virtuvę moteris atnešė mėlynių, kurių pririnko miške, ir buvo padrąsinta pati ateiti pasiimti maisto sau ir tėčiui, kurį slaugo, tad negali dirbti. Natalija su ašaromis dėkojo Carito aukotojams už paramą Ukrainos žmonėms sunkiu šaliai metu.
Natalija Caritas-Spes Ukraine socialinėje virtuvėje Žytomyre. Lietuvos Carito nuotr.Žmoną ištempė iš „kito pasaulio“
O štai Mykolai – 66-eri. Iš Sloviansko su 14 artimųjų jis išvažiavo 2022 m. balandį, kai aplink viskas degė. Prieš tai kovidu visi sirgo. Uošvę palaidojo, o žmoną, galima sakyti, ištempė iš „kito pasaulio“: į Žytomyrą tiesiai iš reanimacijos vežėsi.
Mykola didžiuojasi gavęs darbą mokykloje ir kad yra geriausias kiemsargis mieste. 31-erius metus Murmanske žvejybiniame laive dirbo. Išėjo į pensiją – prasidėjo karas. Tačiau išmokų negauna, nes „rusai pensiją užblokavo“. Su dukra ir martele, kurioms taip pat pavyko įsidarbinti, išlaiko 14 artimųjų, todėl pagalba maistu – labai svarbi.
Mykola su artimaisiais tikisi grįžti į namus, kuriuos paliko Slovianske. Lietuvos Carito nuotr.Kai kalbėjomės, Mykolos namuose Slovianske buvo apsigyvenę Ukrainiečių kariai. „Vaikinai tvarkingi, skaitiklių duomenis siunčia“, – pasidžiaugė Mykola, tikintis, kad greit baigsis karas. Grįš namo ir tada vyks į Murmanską pensijos ieškoti.
Jei ne Caritas – nebūtų išgyvenę
Liudmila iš Lymano Donecko srityje taip pat norėjo padėkoti Caritui ir geradariams. Namų ji neteko pačioje karo pradžioje. Sūnaus namas taip pat buvo sugriautas. Nebeturi kur grįžti. Kelionė iki Žytomyro su neįgaliu vyru, nėščia marčia, mažu anūku ir mama buvo ilga. Dnipre išsinuomojo būstą, tačiau skelbimas pasirodė melagingas. Nakvoję mašinoje, galop susirado vasarnamį netoli Žytomyro. Negalėjo įsivaizduoti, kaip šildysis, kaip gyvens be maisto, be pinigų. Jei ne socialinė virtuvė – nebūtų išgyvenę. Neišsiverstų ir šiandien, nes reikia ir nuomą mokėti, ir mokesčius, o pajamos labai mažos.
Černobylio vaiko svajonė
Žytomyras – vienas iš miestų, nukentėjusių nuo radiacinės taršos po avarijos Černobylio branduolinėje elektrinėje. Kaip pasakojo Černobylio vaiku save vadinantis Caritas-Spes Ukraine vadovas tėvas Viacheslavas Grynievichius, černobyliečiams skirtame profilaktoriume įkurdinti reabilitacijos centrą vaikams su negalia buvo sena jo svajonė. Rėmėjų dėka pavyko ją įgyvendinti. Prasidėjus plataus masto agresijai prieš Ukrainą pagalba vaikams tapo dar aktualesnė. Čia padedama ne tik vietinių, bet ir pabėgėlių šeimoms, auginančioms vaikus su specialiais poreikiais.
.png)
Tėvas Viačeslavas Grynievichius. Caritas-Spes Ukraine nuotr.Ramybės oazė
Kaip pasakojo čia sutikta Irina iš Popasnos Luhansko srityje, reabilitacijos centre ji – su judėjimo negalią turinčia dukrele Marina. Miestas, kuriame jos gyveno, – okupuotas, namai sugriauti, tad nuomojasi būstą Kryvy Righe Diepropetrovsko srityje.
„Šitame Carito centre žmonės, galima sakyti, prisikelia. Atrodo nutolsta problemos. Netrikdo sirenos“, – sako Irina, dėkodama žmonėms, kurių dėka neįgaliųjų tėvai su vaikais gali čia būti. Pasak Irinos, karas – baisiausia, kas gali nutikti. Jai jis prasidėjo 2014 metais. Kažkaip išgyveno tą laiką, nes Popasna išliko Ukrainos, tačiau 2022-ieji buvo tikras siaubas. Negali apsakyti, kaip buvo baisu. Teko bėgti.
Caritas-Spes Ukraine reabilitacijos centre vaikams su negalia - Caritas Internationalis generalinis sekretorius Alistais Duton ir Europos Caritų atstovai. Lietuvos Carito nuotr.
Mamos gali kažkiek atsigauti
Vyresnių nei 18 metų neįgaliųjų reabilitacijos valstybė nebeapmoka, tad Halina iš Bedyčivo laiminga, kad Carito dėka ji su proto negalią turinčiu 39-erių sūnumi Igoriu gali čia atvykti.
„Čia tarsi perkrauname smegenis. Atgauname gyvenimo džiaugsmą. Čia visi draugauja, vieni kitais džiaugiasi, paskui grįžę į namus vieni kitiems skambina, bendrauja“, – sako Halina. Vaiko su proto negalia negali palikti vieno. Tačiau kai jie užsiėmimuose, ir mamos gali kažkiek pailsėti.
Prisiminimui - Halinos sūnaus Igorio rankų darbo dovana. Lietuvos Carito nuotr.Sutelkė išblaškytus medikus
Kaip pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia Ovcharenko iš okupuotos ir 90 proc. sugriautos Popasnos Luhansko srityje, 2022-ųjų pavasarį apsivertė jos, jos kolegų, vaikų su negalia šeimų gyvenimai. Visiems viską palikus teko bėgti. Popasnos kompleksinės reabilitacijos centro specialistai pabiro kas kur.
„Atsipeikėjus, suvokus, kas atsitiko, ir kad karas greit nesibaigs, teko aktyvuotis. Organizavome nuotolinį palaikymą visur pasklidusioms pacientų šeimoms. Taip pat – vaikams, kurie liko Popasnoje, mat, prasidėjus įnirtingiems mūšiams, žmonės, ypač su fizinę ar psichikos negalią turinčiais vaikais, nebegalėjo išvykti“, – prisimena gydytoja.
„Judantiems tik vežimėliais bet koks keliavimas komplikuotas. O turinčių psichikos sveikatos problemų vaikų elgesys – netipiškas. Daliai visuomenės juos vis dar sunku priimti, todėl ne visi ryžosi išvykti. Stengėmės tokius žmones palaikyti, susitarti, kas juos priims, įtraukdami organizacijas, kurios vietose rūpinasi žmonėmis su negalia, padeda apgyvendinti pacientų šeimas“, – pasakojo reabilitacijos terapeutė Natalia.
Išvykusi ji su kolegomis kurį laiką dirbo kaip savanoriai. Atkūrus centro dokumentus, padėti vaikams važinėjo pagal UNICEF projektą, o paskui buvo pakviesti prisijungti prie Caritas-Spes Ukraine reabilitacijos centro šalia Žytomyro.
.jpg)
Reabilitacijos terapeutė Natalia Ovcharenko su gydomais vaikais. Lietuvos Carito nuotr.Vaikų, kurie net per sporto varžybas nelenktyniauja bet skuba padėti vienas kitam, buvome apdovanoti gerumu. Kaip retoriškai klausė viena mama – ko verta galia, jei tarnauja netiesai? Ir kad iš turinčiųjų negalią, galima pasimokyti žmogiškumo, kurio šiandien taip trūksta pasauliui.
Vien per Lietuvos Caritą likusiems Ukrainoje paaukota per 2,2 mln. eurų
Nuo plataus masto Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios Lietuvos Caritas organizavo 7 paramos rinkimo akcijas Ukrainoje likusiems civiliams ir vieną – bėgantiems nuo karo bei prieglobstį radusiems Moldovoje. Humanitarinė parama renkama ir vežama nuolat. Bendradarbiaujant su Caritas–Spes Ukraine ir Caritas Ukraine 24 krovininės mašinos (vilkikai) reikalingiausių daiktų, pasiekė Severodonecką, Lvivą, Mostyską, Odesą, Kijevą, Poltavą, Mykolajevą, Volynę, Dnieprą ir kitus regionus.
Carito sutelkta Lietuvos žmonių pagalba lėšomis, humanitarine pagalba ir į Ukrainą gabentais daiktais sudarė 2.217.237,56 euro.
Prisidėti prie paramos Ukrainos žmonėms kviečiame pervedant lėšų į specialią Lietuvos Caritas sąskaitą:
Gavėjas: :Lietuvos Caritas
Sąskaita: LT02 7300 0101 3718 2270
Paskirtis: Ukrainos žmonėms.
Tegu Jums už Jūsų gerumą būna atlyginta šimteriopai!
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas