Jaunojo Carito koordinatorė Miglė Remeikaitė. Vilniaus arkivyskupijos Carito nuotr.Tęsiame pažintį su Jaunuoju Caritu Lietuvoje ir šįkart keliaujame į Vilniaus arkivyskupiją. Visai neseniai čia Jaunojo Carito koordinatore tapusi Miglė Remeikaitė sako, kad darbas su jaunimu dovanoja daug džiaugsmo.
- Kokia tavo kelionė su Caritu ir kas patraukė dirbti būtent su jaunimu?
- Prasidėjus karui Ukrainoje prisijungiau prie Carito kaip humanitarinės pagalbos koordinatorė. Tai buvo naujas padalinys, kuriame turėjome daug laisvės kurti. Jaučiau, kad mumis pasitiki, o tai didelė vertybė. Būtent dėl to labai patiko dirbti Carite. Tuomet metams išvykau pakeliauti po pasaulį ir grįžusi į Lietuvą labai nudžiugau sužinojusi, kad Vilniaus arkivyskupijos Caritas puoselėja idėją kurti Jaunojo Carito programą. Kadangi patirties koordinuojant naują programą ir savanorius jau turėjau – pasirodžiau esanti tinkamu žmogumi. O dirbti su jaunimu man visada linksma. Galbūt dėl to, kad esu iš pedagogų šeimos – matau tame gražią prasmę.
- Žengiami pirmieji žingsniai, tad kuo jau gali pasidžiaugti?
- Nors veikiame tik kelis mėnesius, padarėme visai nemažai ir tai labai džiugina. Su jaunimu dalyvavome nacionaliniame miškasodyje, Visų Šventųjų dienos centre susipažinome ir žaidėme su vaikais, savo rankomis kūrėme dovanas metinei Vilniaus arkivyskupijos Carito šventei – dažėm vazonus. Beje, jie gavosi tokie gražūs! Asmeniškai mane labiausiai džiugina, kad jaunieji savanoriai tokie kūrybiški! Visi labai skirtingi, tokie įdomūs, mieli, smagu juos pažinti ir kartu kurti planus gerumo darbams.
- Kas yra jaunojo karitiečio stiprybė ir kas žmones galėtų patraukti prie jaunojo Carito?
- Jau dabar matau, kad savanoryste susidomi tokie žmonės, kuriems nepakanka būti, kaip sakoma, ,,patiems sau fainiems“, o tokie, kuriems rūpi kiti. Manau, kad gerumas ar rūpestingumas kartais laikomi naivaus, prisitaikančio žmogaus bruožais, bet tuomet visada norisi atkirsti – o pabandyk nuoširdžiai pasirūpinti kitu negalvodamas, kas man iš to. Nesulaukus padėkos neįsižeisti ir toliau mylėti nėra lengva. Nuoširdus gerumas – labai stipraus žmogaus bruožas. Žinoma, būti geram nereiškia leisti kitiems lipti tau ant galvos, dėl to savanorystėje svarbu pažinti savo ribas.
Jaunasis Caritas. Vilniaus arkivyskupijos Carito nuotr.Tikiu, kad būtent save pažinti linkę ir kitiems neabejingi žmonės daro teigiamą pokytį savo aplinkoje, o galop ir visuomenėje. Tokios jaunojo karitiečio stiprybės čia ir yra puoselėjamos. Kaip sakė viena iš Carito atkūrėjų, sesuo Albina, karitiečio misija yra kiekvienam, nuo pat žmogaus gimimo iki mirties, priminti, kad jis yra svarbus ir labai mylimas Dievo. Taigi, jaunas žmogus prie savanorystės Carite gali prisijungti jei jaučia, kad jam norisi daugiau prasmės gyvenime, o ir patiems reikia palaikymo komandos, kuri primintų – ei, tu svarbus, ačiū, kad esi!
- Kaip manai, kodėl jaunimas renkasi būtent Caritą, o ne kitas organizacijas? Gal pastebi tendencijų ar bendrų bruožų, kokie žmonės ir kodėl ateina pas jus?
- Visos su savanoriais dirbančios nevyriausybinės organizacijos yra šaunios, kiekviena savanorystė sveikintina. Na, o Carito stirpybė, mano akyse, yra žmoniškas santykis. Čia retai kviečiame kokiam vienkartiniam projektui, savanorystės dažniausiai tęstinės, tad kuriasi bendruomenė ir auga pasitikėjimas. Kiekvienas padalinys turi savo koordinatorių, kuris dažniausiai žino savo savanorius, pasveikina kiekvieną vardu.
- Ką Carite gali gauti jaunas žmogus?
- Prasmingos veiklos, palaikančią bendruomenę, o jei reikia – ir socialinių valandų mokyklai.
- Kokie artimiausi planai?
- Nusimato daug nedidelių pagalbų bendruomenėje. Susitiksime su senjorais bei keliausime į pal. Jurgio Matulaičio gimtinę – Lūginę. Ten savanoriausime, tvariai stovyklausime ir leisimės į 9 km piligriminį žygį. Labai laukiu!
- Ir pasidalink savo svajone ateities jaunajam Caritui😊
- Mano svajonė ateities jaunajam Caritui yra savos erdvės, į kurias jaunimas galėtų ateiti visą savaitę. Tam, žinoma, reikia finansų, gerų žmonių pagalbos.
Lietuvos Caritas, kalbino Ieva Stadalninkaitė