Tai yra profesinio kelio dalis. Socialiniame darbe visuomet dirbame su pažeidžiamais žmonėmis. Epilepsija – ne išimtis. Sergantys epilepsija žmonės dažnai patiria visuomenės atstūmimą, nesupratimą, nenorą gilintis – daug kam atrodo, jog ši liga paliečia tik sergančiuosius. Bet tai ne tiesa – galime susirgti mes patys ar mūsų artimieji, nepriklausomai nuo amžiaus, mūsų pasiekimų gyvenime ar einamų pareigų.

Po pažinties su Vokietijos specialistais, dirbančiais epilepsijos srityje, nuo 2010 m. kas dvejus metus dalyvauju ten rengiamose konferencijose, kurias organizuoja Vokietijos socialinių darbuotojų, dirbančių epilepsijos srityje, asociacija.

Daugelis yra kažką girdėję apie šią ligą.  Bet juk epilepsija – ne tik paprasti traukuliai. Tai sukelia didžiulį kasdienį nerimą sergančiajam, jo artimiesiems, raumenų skausmus, nuovargį. Kaip manote, ar visuomenė žino pakankamai? Kokie yra stereotipai apie šią ligą, trukdantys suprasti ja sergančius žmones?

Tikriausiai labiausiai paplitęs stereotipas yra įsivaizdavimas, kad epilepsija sergantys asmenys turi proto ar psichikos negalią – taip yra todėl, kad daugelį metų ligą klaidingai gydė psichiatrai, todėl yra susidaręs visuomenės požiūris, kad epilepsija yra psichikos liga. Toks stereotipinis suvokimas susidarė dėl ligos nepažinimo. Daugeliu žodis „epilepsija“ asocijuojasi su kritimu be sąmonės, lydimu traukulių ir putų iš burnos. Labai dažnai neatpažįstamos tos epilepsijos formos, kurios pasireiškia be traukulių bei į alpimą panašių sąmonės sutrikimų. Epilepsija gali pasireikšti ir keisto elgesio priepuoliais bei neadekvačiomis emocijomis. Vokietijos literatūroje nurodoma, kad yra žinoma 70 skirtingų vaizdų, kaip gali atrodyti epilepsijos priepuolis.

Priepuolis gali bet kada atsikartoti, o kartais ištinka visai netikėtai –  ši rizika apriboja žmogaus socialinį gyvenimą ir veikia psichologinę bei dvasinę būklę. Priklausomai nuo priepuolių rūšies ir priepuolių pasikartojimų dažnumo, sveikatos sutrikimas gali pasireikšti subjektyviai. Epilepsijos priepuolių trukmė gali būti nuo kelių sekundžių iki kelių minučių, priepuoliai gali kartotis kartą per metus, mėnesį, savaitę, dieną, keliasdešimt kartų per dieną. Priepuoliai gali tęstis daugelį gyvenimo metų arba gydant jie gali būti sustabdyti ir nesikartoti. Tačiau biopsichosocialinės ligos pasekmės išlieka net ir pasveikus, kai sustabdomi priepuoliai.