 ir karitiečiai šiandien.png)
Carito Lietuvoje atgimimas – jau 34 metus veiklaus gailestingumo liudijimas ir pavyzdys. Palaimintojo Jurgio Matulaičio globojama katalikiška organizacija – viena didžiausių Lietuvoje. Vien per praėjusius metus Carito pagalbos sulaukė apie 40 tūkst. mūsų šalies žmonių ir per 35 tūkst. karo pabėgėlių, kurių dauguma – mamos su vaikais.
„Per daugiau nei 30 Nepriklausomybės metų Lietuva sustiprėjo, tačiau nei socialinės garantijos, nei valstybės parama vargstantiems nepakeis to žmogiško santykio, kuris Carite yra esmė. Neįkainojamas dalykas, kai žmonės vieni kitiems padeda“, – sako dešimtoje klasėje savanoriauti į Rokiškio Caritą atėjusi Kornelija Šernaitė.
Kokią žymę Carito atkūrimas Nepriklausomybės pradžioje paliko tuometiniam jaunimui, kaip veiklus gailestingumas plito ir kuo Caritas gyvas šiandien, kalbėjomės su Aušra Kelpšiene iš Kauno ir Danute Juškiene iš Eigirdžių, Telšių rajone.
Aplankę vieną iš Carito atkūrėjų seserį Albiną Pajarskaitę MVS ne tik prisiminėme prie organizacijos ištakų buvusius žmones, bet ir kalbėjomės, kaip svarbu užrašyti orgnizacijos atkūrimo liudijimus, nes Carito istorija – svarbi Lietuvos istorijos dalis.
Balandžio 14-15 dienomis minėdamas 34-uosius atkūrimo metus, Caritas kviečia istoriją kurti kartu! Būsime dėkingi už kontaktus žmonių, kurie prisidėjo prie organizacijos atkūrimo nuo pat 1988-ųjų, dalyvavo katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavime, net jei dar buvo vaikai ar tik vežė dalyvius į sporto halę Kaune. Taip pat rūpi pirmųjų karitiečių vaikų, anūkų liudijimai. Su Jūsų visų pagalba galbūt pavyks rasti šeimų, kuriose į Caritą įsitraukia nebe pirma karta? Jei pažįstate tokių žmonių ar esate vienas jų – drąsiai rašykite komunikacija@caritas.lt!
Tuomet man buvo 23-eji
Aušra Kelpšienė, Kauno arkivyskupijos Šeimos centro darbuotoja
Labiausiai įstrigusi emocija – tai krikščionių, katalikų atgimimas! Į steigiamąjį katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavimą ėjome su jaunimu iš Petrašiūnų parapijos, Eucharistijos bičiuliais. Buvome pasipuošę tautiniais drabužiais.
Tuomet man buvo 23 metai, studijavau Kauno politechnikos institute, o mano būsimas vyras talkino rengiant suvažiavimą. Katalikiškas jaunimas taip pat kažkiek prisidėjo savanoriaudamas, pasitikdavome žmones, palydėdavome į vietas, nes į Kauno halę suvažiavo iš visų regionų ir vyskupijų.
Detalės per tiek metų išsitrynė, tačiau iki šiol atmintyje išlikęs tas bendrumas, džiaugsmas laisvai išpažinti tikėjimą. Kad idėjos, brangios vaikystėje ir paauglystėje, nebuvo klaida, kaip mums, einantiems į bažnyčią, dalyvaujantiems procesijose, atlaiduose, švenčiantiems Vasario 16-ąją ir rašantiems laiškus politiniams kaliniams, stengėsi įteigti sovietmečiu.
Žinojome, Lietuva bus laisva, tačiau patiems tapti valstybės ir Carito atgimimo liudininkais buvo didelis įvykis. Buvome jauni, bet aiškiai suvokėme, koks svarbus Carito kvietimas „Kilti ir kelti!“ tuo laiku, su visa Socialinio darbo pradžia Lietuvoje, požiūriu į šeimą, gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios mirties ir Carito diegtu principu, kad kiekvieno žmogaus orumas yra svarbus. Bažnyčiai visada buvo vertingas kiekvienas žmogus, tačiau Carito užduotis – kad toks požiūris ir materialinė bei dvasinė pagalba vargstantiems taptų norma visoje visuomenėje.
Sužavėjo idėja
Telšių vyskupijos Eigirdžių parapijos Carito vadovė Danutė Juškienė
Buvo labai gera mintis pačioje Nepriklausomybės pradžioje atgaivinti Caritą. Visų pirma dėl savanorystės, nes sovietiniais laikais apie ją net kalbos nebuvo, nors žmonės, jei kaimynui bėda ar vaikui pagalbos reikia, vieni kitiems iš tradicijos padėdavo.
Eigirdžių Dievo Apvaizdos parapijoje Caritas atsirado Angelei Raudienei pradėjus vadovauti Telšių vyskupijos Caritui. Atsimenu, su ja ir kunigu Narsučiu Petriku susitikome mokykloje, kur dirbau. Mane išrinko Carito reikalų vedėja, taip daugiau nei 30 metų ir koordinuoju parapijos savanorių veiklą.
Dabar turime 18 savanorių, kurie tradiciškai lanko sergančius parapijos žmones namuose, nuveža jiems maisto, jei reikia – padeda tvarkytis buityje. Viena karitiečių šeima prižiūri kaimyną, kurio sesuo toli gyvena, o daugiau artimųjų nėra. Namų neturinčiam parapijos žmogui, kuris dar susirgo ir onkologine liga, mūsų savanorė suteikė pastogę, vežioja pas gydytojus, visaip padeda. Kita mano savanorė kaimynei po insulto iš bibliotekos parneša spaudinių, nes viso kito vaikai parūpina. Vargstančius apvažiuojame per didžiąsias šventes: prieš Kalėdas, Velykas tradiciškai paruošiame 30–32 maisto paketus, išvežiojame, aplankome su pasveikinimais, palinkėjimais.
Kiekvieną pirmadienį Eigirdžių Carite dalijame drabužius, avalynę, higienos priemones nepasiturintiems. Neskaičiuojam – turtingiau ar sunkiau žmogus gyvena. Jeigu ateina į Caritą, vadinasi, jam reikia. Nė vieno nesame išvarę, nė vienam nesame pasakę, kad kas nors nepriklauso. Kartais žmonės savo vaikų išaugtų tvarkingų drabužėlių atneša ir pasirenka tinkamų paaugusiems. Taip vyksta mainai.
Pagal galimybes stokojančius paremiam maistu. Iš Telšių vyskupijos Carito gavome bulvių miltų maišais po 20 kilogramų. Išpilstom po 3–5 kilogramus ir žmonės labai dėkingi. Paskutinis bulvių derlius buvo prastas, tad maisto poreikis didesnis.
Dar pastebėjome, kad nuo pernai labai pradėjo kreiptis 70-mečiai ir vyresni. Išaugo malkų, elektros, maisto produktų kainos, tad ir nedideli maisto paketėliai žmonėms – parama. Parapijoje yra ir neįgaliųjų, kuriuos aš pati pakonsultuoju, padedu kokį dokumentą užpildyti, susisiekti su Užimtumo tarnyba, socialiniais darbuotojais, teisininkais.
Su Carito savanoriais labai įsitraukėme į Sinodinį kelią, važiuojame į vyskupijos Carito organizuojamus mokymus, rekolekcijas, pažintines keliones. Prie savanorių komandos prisijungia nauji nariai, tad rengiame mokymus. Ne vienas Caritas pagalbą gavęs žmogus pats pradėjo savanoriauti. Gera buvo idėja, kad su Atgimimu turi atgimti ir Carito dvasia žmonėse. Gaila, bet ne visose parapijose ir šiandien yra Caritas, nors mes parapija neapsiribojame: jeigu žmogui reikia pagalbos – padedame.
Reikia jaunimo
Kornelija Šernaitė, kūrybinių industrijų pirmakursė Vilniaus universitete
Caritą atradau dešimtoje klasėje. Tikybos mokytoja pakvietė pasavanoriauti renkant paramą maistu. Carito vadovė pasirodė šiltas žmogus, labai saugiai pasijutau prie jos, tad nusprendžiau išbandyti savanorystę, pasikviesdama draugų. Vaikinukai važiuodavo pas senyvo amžiaus žmones padėti buityje, sunešdavo malkas, atlikdavo ūkio darbus, kur reikia vyriškos jėgos, Rokiškio apylinkėse tvarkėme apleistus kapus, pačioje Carito bendruomenėje talkindavome susitikimuose, bažnyčios renginiuose.
Nedažnas jaunas žmogus „pasirašo“ savanoriškai veiklai, nors man pačiai Caritas buvo labai stipri ir naudinga patirtis. Mano jautrios vietos – vaikai ir senyvi žmonės, o Bažnyčios bendruomenėje jų sutikau tikrai daug. Carite užsimezgė gražių draugysčių, šis laikas tarsi praplėtė mano suvokimą apie žmogų įvairiais jo gyvenimo tarpsniais.
Ko reikia, kad Caritas ir toliau gyvuotų? Jaunų savanorių. Tačiau daliai jų gali būti sunkiau ateiti dėl to, kad Caritas – katalikiška organizacija. Kai aš atėjau į Caritą, irgi nebuvau šventai tikinti. Tą nejaukumą reikėjo peržengti. Tačiau labiau orientavausi į ryšį su žmogumi, o ne kokį jis tikėjimą išpažįsta. Toks ir yra Carito principas: padėti žmogui jo varge, nepaisant amžiaus, tautybės, religijos ar kitų skirtumų.
Neįkainojama, kai žmonės palaiko vieni kitus. Man net graudu matant šiltą žmonių tarpusavio ryšį. Ypač šiuo metu, kai nuo karinės Rusijos agresijos kenčia Ukrainos žmonės, kai matome, kokie skaudūs žemės drebėjimų padariniai Turkijoje ir Sirijoje. Kartais atrodo, kad žmonės jau pavargo būti geri, tačiau iš tiesų tikintys gerumu jo nepames.
Trumpai apie Caritą Lietuvoje
• Nepriklausomoje Lietuvoje Caritas federacija veikė nuo 1926 metų ir siejo beveik visas katalikų švietimo bei labdaros organizacijas.
• 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, katalikiškų organizacijų veikla buvo nutraukta.
Impulsu atkurti Caritą tapo palaimintojo Jurgio Matulaičio beatifikacija Marijampolėje 1987 m.
• 1988 m. sesuo Albina Pajarskaitė MVS nuvyko pas kardinolą Vincentą Sladkevičių su pirma Carito veiklos programa. Kardinolas palaimino šią veiklą.
• 1988 m. spalį Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime moterų sambūris prisistatė viešai. Buvo nutarta organizuoti katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavimą.
• 1989 m. balandžio 14–15 d. Kauno sporto halėje steigiamajame Katalikiško moterų sambūrio Caritas suvažiavime dalyvavo per 3 tūkst. žmonių.
• 1991 m. gegužę Katalikiškas moterų sambūris buvo pakviestas į Caritas Internationalis suvažiavimą ir birželį tapo tikruoju jo nariu.
• 1997 m. organizacija pertvarkyta ir integruota į Katalikų Bažnyčios Lietuvoje struktūrą nauju pavadinimu – Lietuvos Caritas.
Šiandien virš 4,5 tūkst. savanorių ir 285 darbuotojų telkiantis Caritas Lietuvoje sukūręs platų vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, vaistais, drabužiais, kitais daiktais, padeda patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes. Caritas jaunimas mažina technologinę vyresnių žmonių atskirtį, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padedama grįžti į visuomenę.
