Jaunieji Carito savanoriai pakvietė senjorus sudalyvauti eksperimente. Lietuvos Carito nuotr.Jaunieji Carito savanoriai pakvietė senjorus sudalyvauti eksperimente: pamatuoti, kiek miestai draugiški senjorams ir ko trūksta, kad galėtume sakyti, jog tikrai gerbiame kiekvieną. Užduotis vyresnio amžiaus žmonėms – savu tempu pereiti per gatvę degant žaliam šviesoforo signalui. Jaunimui – laikmačiu fiksuoti, ar užtenka laiko sėkmingai pasiekti kitą gatvės pusę ir jeigu ne – kiek trūksta. Eksperimento esmė – „pasimatuoti“ vyresnio žmogaus batus.
Kadangi Carito principas kalbėti ne „apie“, o su – po eksperimento vienoje judriausių Vilniaus gatvių, pačių vyresnio amžiaus žmonių klausėme, kas jiems patinka, o kas glumina šiandienos miestuose, kad vyresnis žmogus jaustųsi oriai. Senatvė, kaip vaikystės ar paauglystė, – tik vienas iš žmogaus amžiaus tarpsnių. Tačiau ar nėra taip, kad priimdami visiems svarbius sprendimus pirmenybę teikiame „greitiems ir įsiutusiems“ vien dėl „produktyvaus amžiaus žmonių“ teikiamos ekonominės naudos. Kiek vietos paliekame vyresniems? Kiek skubiname šiuos žmones? Kaip patys senjorai jaučiasi savame mieste, kas jiems kelia didžiausių iššūkių, o kur patiria džiaugsmo?
92 metų Onutė pirmąkart pamatė Baltąjį tiltą
„20 žingsnių pritrūko. Bet pabaigiau eiti per raudoną ir nė kiek nesijaudinau dėl to. Šitie 20 ar 30 žingsnių priklauso mums. Taip man sakė, kai skambinau kelių policijai paklausti, kaip tokiais atvejais elgtis. Jie patarė nepanikuoti, o drąsiai baigti eiti per gatvę, jei šviesoforas pradeda mirksėti ar net užsidega raudona šviesa. Nėra buvę, kad kas nepraleistų, ar signalizuotų“, – sakė vyriausia eksperimento dalyvė, 92 metų amžiaus Ona. Iš Fabijoniškių į miesto centrą ją atvežė ir pasitiko Vilniaus arkivyskupijos Carito „Artumo programos“ savanoriai, lankantys garbaus amžiaus žmones.
Kita eksperimento dalyvė – Birutė – gerokai jaunesnė, tad Konstitucijos prospektą perėjo sau įprastu sparčiu žingsniu. „Kaip jautiesi, taip eini: jei gerai – greičiau jei silpniau – lėčiau. Net jei ir pristinga kelių žingsnių, vairuotojai praleidžia“, – sakė Birutė.
„Bent 10 sekundžių galėtų ilgiau žalia degti. Ne dėl manęs, aš spėju. Tačiau matau, kad nespėja vyresni žmonės, o ir jauni, jei turi sveikatos problemų. Sunku spėti ir tėvams su mažais vaikais“, – pastebi vilnietė Liudmila. Jauniausiems eksperimento dalyviams – Aldonos ir Vlado porai – taip pat nekilo sunkumų, tačiau, kaip pripažino Vladas, kirsdamas gatvę jis mieliau paspartina žingsnį, kad nereikėtų uostyti išmetamųjų dujų, viduryje laukiant kol vėl užsidegs žalia.
Vladas nemano, kad miestai nedraugiški vyresnio amžiaus žmonėms. Daugėja gatvių kuriose pėstiesiems įrengiamos salos, nuolydžiai. Tačiau, žinia, dar yra kur tobulėti, kad visi, nepaisant skirtumų, gerai jaustųsi.
Karštas rytas
Eksperimentui pasirinktas rytas išpuolė bene karščiausias liepą. Jaunojo Carito ir senelių pasisėdėjimą gelbėjo didelio medžio pavėsis prie Baltojo tilto Vilniaus centre. Tik per autobuso langą pėsčiųjų tiltą mačiusi Onutė negalėjo patikėti, kad jis ne lieptas, o plačiausias, su restoranais, didžiausiu riedučių parku ir sporto aikštynais šalia.
Dėl pablogėjusios sveikatos jau antrus metus net pažiūrėti sakurų žydėjimo neatvažiavusi buvusi mokytoja stebėjosi, kaip jos užaugo. „Taip viskas pasikeitę mieste, kad paklysčiau“, – juokėsi Onutė, pasiūlydama kitąkart susitikti kitoje Vilniaus vietoje. Taip iš naujo galėtų savo miestą pažint. Ligai veikiant kraujagysles, silpstant regėjimui, vis sunkiau judant, noras bendrauti, pažinti naujas erdves lieka toks pat.
Senelio laiškas bendraamžiams
Pasitinkant Pasaulinę senelių ir pagyvenusių žmonių dieną Caritas prisideda prie popiežiaus Pranciškaus kvietimo parodyti švelnumą seneliams ir pagyvenusiems mūsų šeimų, bendruomenių nariams, ypatingą dėmesį skiriant tiems, kurie nusivylę ir nebetiki kitokios ateities galimybe. Susitikdami su vyresnio amžiaus žmonėmis senelių namuose, užsukdami pas buvusius kolegas, kaimynus, lankydami vienišus ir sergančius žmones karitiečiai primena nepamiršti ir savo šeimų vyresniųjų. Ne tik aplankyti juos, bet ir nunešti dovanų ar kartu paskaityti bendraamžio laišką seneliui.
.jpg)
Popiežiaus Pranciškaus laiškas seneliams. Lietuvos Carito nuotr.
Po pasisėdėjimo prie Baltojo tilto Carito jaunimas eksperimento dalyviams dovanojo po voką su palaikymo žodžiais seneliams iš visos širdies, o taip pat – gėlių pačių dekoruotuose vazonuose, prieš tai dar paklausę: kodėl seneliai taip anksti keliasi ir ką anksti atsikėlę veikia? Kas per gyvenimą pasikeitė labiausiai ir t. t. Atsakymams buvo skirta 1,50 min. – lygiai tiek, kiek einant per gatvę degė žalia šviesoforo šviesa.
Labiausiai pasikeitė klimatas, mažiausiai – žmogus
Atsakydama į jauniausios Carito savanorės klausimą, kas labiausiai pasikeitė per jos gyvenimą, Onutė sakė, kad klimatas: „Kai buvome vaikai, žiemą neišlipdavome iš pusnių, kurios būdavo iki kaklo. Atsimenu, kaip nuo šalčio pokšėdavo tvoros ryte pabudus. O jau vasarą tai ištisai maudėmės Nemune, nes nebuvo galima to karščio ant kranto tverti. Tik išlipi ir vėl lendi į Nemuną“. Mažiausiai, Onutės nuomone, pasikeitė žmonės: „Sako, gerų žmonių yra daugiau nei blogų. Bet kartais žiūri, tas gerasis ragučius parodo, o dar žiūri – lenda uodega...“
Per daugiau nei 90 metų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Onutė pasakojo, kaip karo metais gyvenant Alytuje didžiausia šventė vaikams buvo namo parnešti iš kareivių gautų maisto likučių – plutelių, sriubos. „Nesigiriu, bet mokslo baigimo pažymėjime vien penketai (penkiabalėje sistemoje). Mes taip norėjome mokytis, taip norėjome skaityti, griuvėsiuose ieškodavome knygų. Kaip duonos, taip ir to skaitymo labai alkani buvome. Todėl dabar noriu jaunimo klausti, apie ką jie svajoja, ir pabaigsiu pasakoti, apie ką labiausiai svajojome mes“, – pasiūlė buvusi mokytoja.
Onutė su Vilniaus arkivyskupijos Carito "Jaunojo Carito" programos vadove Migle. Lietuvos Carito nuotr.Viena svajonė – bendra
Jaunoji karitietė Ieva dalijosi svajone dirbti su vaikais ir sukurti gražią šeimą. Eglė norėtų saugiai ir laimingai gyventi, kad visi būtų sveiki. Marijos svajonė – stiprūs Oro skautai. 20 šios organizacijos vaikų jai – kaip šeima. Kitas didelis noras, kad močiutė sulauktų jos vestuvių. Kamilės tikslas – susikurti gerą ateitį, šiuo metu ji galvoja apie darbą policijoje, pasienyje. Rūpėtų pasiekimai sporte.
Pikniko prie Baltojo tilto akimirka. Lietuvos Carito nuotr.
O štai 92-etė Onutė kaip didžiausią jaunystės šventę prisiminė radijo atsiradimą: „Gavarilką“ pakabinom prie šv. Juozapo „abrozdo“. Mama apsiverkė iš laimės, o mes negalėjome atsistebėti, nes ir dainuoja, ir groja, ir kalba...“ Tai apie ką tada svajojo jauni? Onutei gėda prisipažinti, bet kai su pagyrimu baigė mokytojų seminariją ir galėjo pasirinkti, kur Lietuvoje norėtų dirbti, iš geografijos prisiminė, kad geriausios žemės ir derliai – Kėdainių rajone: „Iš ten į Alytų atveždavo duonos. Taigi, aš svajojau, kad mokytojaujant Kėdainiuose man duonos atneš. Apie kyšį – va, apie ką svajojau! Kad valgysiu, valgysiu duonos. Kai 1953 m. paskyrė mane į Kėdainius, mirė Stalinas. Tokie laimingi metai buvo: daug žmonių paleido iš Sibiro. Kita laimė, kad atveždavo duonos ir būdavo galima iš sunkvežimių jos nusipirkt“.
Pati išgyvenusi karą negali ji negalvoti apie Ukrainos žmones, kurie jau trečius metus kenčia Rusijos terorą. „Neįsivaizduojate, kas širdyje darėsi, kai pirmieji ukrainiečiai į Lietuvą atvažiavo. Mano butas – dviejų kambarių. Sakiau, tegu žmonės kokį nori vieną pasirenka ir gyvena – ką turėsim valgyti, tą valgysim“, – graudinosi mokytoja. Taigi, dabar bendra jaunų ir vyresniųjų svajonė – taika.
Karitietiškas AČIŪ Birutei, ir visiems, daluvavusiems eksperimente. Lietuvs Carito nuotr.
Atrodo, paprasta, bet kaip smagu vieniems kitus geriau pažinti prisėdus pasikalbėti viduryje miesto po medžiu. Į tokius ir panašius susitikimus Carito savanoriai visą šią savaitę kviečia senelius, patys lanko vyresnio amžiaus žmones, jaunesnieji „matuojasi senelių batus“. Iki 2070-ųjų vyresni, nei 65 metų amžiaus žmonės sudarys daugiau nei trečdalį Lietuvos visuomenės, rodo Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos bei Eurostato duomenys. Per pastaruosius 20 metų vyresnių nei 65 metų žmonių dalis Lietuvoje padidėjo daugiau nei 6 proc. Vyresnio mažiaus žmogus yra kas penktas šalies gyventojas.
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas