Kau­kes ir ki­tas ap­sau­gos prie­mo­nes dė­vin­tys „Ca­ri­to“ sa­va­no­riai, ku­rių su­ma­ny­mui pri­ta­rė ir pri­si­jun­gė ke­li sa­ma­rie­čių or­ga­ni­za­ci­jos na­riai, at­vy­kę į Nak­vy­nės na­mus be žo­džių ėmė­si pla­nuo­tų dar­bų. Trys pa­tal­pos pir­ma­me aukš­te skir­tos žmo­nėms, ku­rie sun­kiai ju­da. Žmo­nės čia įkur­di­na­mi at­vy­kę iš keb­lių si­tu­a­ci­jų, ne­re­tai tu­rin­tys pro­ble­mų su gam­ti­niais rei­ka­lais, to­dėl sie­nos per­si­smel­ku­sios sa­vu kva­pu.

 

„Šiuo­se tri­juo­se kam­ba­riuo­se šian­dien nak­vo­jo 21 žmo­gus. Du iš jų – sun­kūs li­go­niai, jau ne­su­ge­ban­tys sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, jiems rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra: pa­ruoš­ti mais­tą, pa­keis­ti saus­kel­nes, iš­mau­dy­ti. Vi­lia­mės, kad šie žmo­nės il­gai mū­sų na­muo­se ne­už­si­bus, vie­ną iš­ve­ši­me į slau­gos, o ki­tą – į glo­bos sky­rius. Ki­ti dau­giau ar ma­žiau sa­va­ran­kiš­ki, bet ma­žai mo­ty­vuo­ti.

 

 

Šių dvie­jų vy­rų die­no­mis ne­iš­lei­džia­me užu įstai­gos val­dų, nors vos ju­da, bet lei­dus, gal ir iš­ei­tų. Ki­ti die­ną pa­lie­ka nak­vy­nės vie­tą, o va­ka­re vėl su­grįž­ta. Ben­drai nau­do­ja­mo­se pa­tal­po­se vi­siems pri­va­lu dė­vė­ti vei­do kau­kes“, – pa­sa­ko­ja Aly­taus nak­vy­nės na­mų So­cia­li­nio pa­da­li­nio ve­dė­ja In­ga Ger­ve­lė.

 

„Ca­ri­to“ sa­va­no­rių va­do­vė Al­do­na Va­si­liaus­kie­nė, ku­riai ir gi­mė min­tis su­reng­ti šią ak­ci­ją, sa­ko, kad dau­gu­mai čia nak­tis lei­džian­čių, o die­no­mis at­ei­nan­čių į „Ca­ri­tą“ mais­to pa­pra­šy­ti tie­siog nė­ra va­lios va­duo­tis iš to­kio gy­ve­ni­mo.

 

„Jiems tie­siog ge­rai taip, kaip yra, pa­kan­ka tiek, kiek gau­na. Bet mes esa­me ka­ta­li­kai, ne­ži­no­me, kas mū­sų lau­kia at­ei­ty­je, to­dėl tu­ri­me bū­ti gai­les­tin­gi, my­lė­ti žmo­nes, ko­kio­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je jie be­bū­tų. Juk dau­gu­ma jų yra mū­sų klien­tai.

 

Ši ak­ci­ja nė­ra pir­ma, mes ir anks­čiau esa­me tal­ki­nę Nak­vy­nės na­mams prieš šven­tes ge­ne­ra­liš­kai ap­si­šva­rin­ti. Tik ku­rį lai­ką bu­vo pa­da­ry­ta per­trau­ka. Ką šį­kart at­li­ko­me? Pa­kei­tė­me nau­ja, at­si­vež­ta pa­ta­ly­ne lo­vas, iš­plo­vė­me grin­dis, pa­lan­ges nu­va­lė­me bei dul­kes nu­šluos­tė­me nuo vi­sų pa­vir­šių.

 

Esa­me įpra­tę dirb­ti spar­čiai, be kal­bų. Trum­pam iš­pra­šę ir šiuos du gy­ven­to­jus į sau­lės nu­švies­tą kie­mą, lai­ky­da­mie­si sau­gių at­stu­mų, vi­si – Eg­lė, Vir­gi­ni­ja, Ja­nė, Juo­zas, Gin­ta­ras – grie­bė­mės iš anks­to nu­ma­ty­tų dar­bų ir ak­ci­ja at­lik­ta. Prie mū­sų no­riai pri­si­jun­gė ir šių na­mų gy­ven­to­jas Vir­gis, ku­ris jau kaip ir mū­sų sa­va­no­ris. Vi­suo­met at­ėjęs pra­šo­si dar­bo, no­riai ima­si bet ko­kio“, – tei­gia A.Va­si­liaus­kie­nė.

 

 

Sa­va­no­riai at­vi­ra­vo, kad šį kar­tą ne­ma­lo­nus tvai­kas ne­bu­vo toks siau­bin­gas, vy­rai ry­te bu­vo iš­mau­dy­ti, jų dra­bu­žiai pa­keis­ti, kam­ba­riai iš­vė­din­ti.

 

Psi­cho­lo­gai spau­do­je ra­šo, kad, kai as­me­ny­bė de­gra­duo­ja, ir sme­ge­nys ima ki­taip dirb­ti – lie­ka tik du žmo­gaus po­rei­kiai – mais­tas ir mie­gas bei daž­ni, ne­su­lai­ko­mi gam­tos rei­ka­lai. Tuo­met la­bai ne­leng­va iš­veng­ti kva­pų, to vim­dan­čio tvai­ko.

 

 

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja Vio­le­ta Či­ko­tie­nė dė­ko­jo sa­va­no­riams už at­lik­tą dar­bą ir ge­rą nuo­tai­ką bei pa­gal­bą la­bai šiam sky­riui rei­ka­lin­gais daik­tais – pa­ta­ly­ne, ant­klo­dė­mis, saus­kel­nėms, dra­bu­žiais. „Su­tvar­kė kam­ba­rius, ko­ri­do­rių ir dar ša­ko­tį mums do­va­nų at­ve­žė“, – džiau­gė­si ge­ra nuo­tai­ka spin­du­liuo­jan­ti V.Či­ko­tie­nė.

 

Jos ko­le­gė Ie­va Šeš­ku­tė rū­pi­na­si ket­vir­ta­me aukš­te gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis. Šia­me aukš­te įkur­din­ti sa­va­ran­kiš­kes­ni, mo­ty­vuo­ti gy­ven­to­jai, bet dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių pra­ra­dę gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Jie ne­tu­ri ju­dė­ji­mo ne­ga­lios, kai ku­rie tu­ri su­da­rę dar­bo veik­los su­tar­tis.

 

Šva­ros ak­ci­jas jie pa­tys sa­vo aukš­te at­lie­ka. So­cia­li­nė dar­buo­to­ja var­di­ja Rai­mun­dą, Bi­ru­tę, Al­do­ną, Ge­di­mi­ną, Val­dą, ku­rie taip pat no­riai tvar­ko­si.

 

Ca­ri­to“ sa­va­no­riai jau gy­ve­na Ve­ly­kų rū­pes­čiais, ruo­šia­mi šven­ti­niai mais­to pa­ke­tai iš­si­neš­ti. Iš­gir­dus, ką juo­se iš­si­vy­nio­ję ras šios įstai­gos klien­tai, sun­ku su­pras­ti, kaip ga­li­ma tiek pri­ruoš­ti pa­ra­pi­jos or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri ne­gau­na jo­kio val­džios fi­nan­sa­vi­mo.

 

 

„Nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­me pa­ra­pi­jie­čiams, mū­sų baž­ny­čios dva­si­nin­kams ir vi­siems ge­ros va­lios žmo­nėms, ku­rie da­li­ja­si tuo, ką pa­tys už­au­gi­na, kuo pre­kiau­ja, ką ga­mi­na. Že­mai JIEMS len­kia­mės ir lin­ki­me svei­ka­tos“, – to­kius pa­dė­kos žo­džius nuo­la­ti­niams rė­mė­jams ir gai­les­tin­giems pa­ra­pi­jie­čiams ski­ria A.Va­si­liaus­kie­nė.

 

Šaltinis: