.jpg)
Carito savanoriai, pagalbą gaunantys žmonės ir darbuotojai Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaiduose. Vargstančiųjų dieną Malda už Tėvynę Lietuvą baigėsi visą savaitę Vilniuje vykę Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidai, kurių viena iš dienų, tradiciškai, buvo skiriama karitatyvinėms tarnystėms bažnyčioje. Pagrindinės atlaidų dienos Šv. Mišių įrašą galima rasti čia, na o mes dalijamės Vilniaus arkivyskupijos Carito kapeliono, mons. Žydrūno Vabuolo homilija, pasakyta penktadienio vakarą drauge meldžiantis karitiečiams, pagalbą gaunantiems žmonėms ir visai tikinčiųjų bendruomenei, pašauktai būti Caritu ir telktis gailestingumo darbams.
Kaip pabrėžė mons. Ž. Vabuolas, Caritas – tai kvietimas: ateik ir tu susitik kenčiantį Kristų vargšuose. Stokis šalia jo kartu su mumis. Kad patirtum, jog esi mylimas mokinys. Kartais reikia pirma atsistoti ten, kad suprastum, jog ir tu esi mylimas. Ir kad ta meilė taip tave paliečia, jog nebegali apsimesti, jog kitų kryžius tau nerūpi. Meilė tave kviečia eiti ir būti prie jo, ir galbūt – tiek, kiek gali – tą kryžių palengvinti.
Vilniaus arkivyskupijos Carito kapelionas, mons. Žydrūnas Vabuolas. Lietuvos Carito nuotr.„Evangelija mums pasakoja trumpą epizodą iš Jėzaus nukryžiavimo. Marija ir Jonas stovi po kryžiumi. Ši scena – daugelio mistikų, krikščionių, teologų, menininkų apmąstyta maldoje, išreikšta meno kūriniuose, aiškinta teologiniuose svarstymuose. Ne kartą krikščioniškame mene galima matyti nukryžiuotą Kristų vaizduojamą būtent su dviem figūrom šalia jo kryžiaus – Marijos ir Jono. Net ir vardas – Marijonas arba Marijona – sukurtas sudėjus draugėn Marijos ir Jono vardus, neabejotinai yra šios Evangelijos scenos atgarsis.
Kodėl ten stovėjo Marija? Tam pirmiausia yra dvasinis paaiškinimas: tai buvo dalis jos kadaise ištarto „taip“ Dievui. Anuomet, per angelo apreiškimą, sutikusi su Dievo valia – valia, kuri žmogaus protui neaiški, ir žmogus nežino, „kaip ji įvyks“ – Marija tą sutikimą patvirtina ir po Kryžiumi. Žmogiškai ji gal vėl nesupranta, kas čia vyksta ir kur čia Dievo valia – jos sūnus miršta ant kryžiaus. Bet ji vėl su tuo sutinka. Todėl Aušros Vartų Mergelės paveikslas, nors dažniau aiškinamas kaip Apreiškimo akimirką vaizduojantis, kada Marija priima į savo įsčias Jėzų, dvasiškai taip gali būti ir kaip po Kryžiumi stovinčios Marijos paveikslas: čia ji dar kartą ištaria savo „taip“, ir laikosi už širdies, šįkart, anot pranašystės, pervertos skausmo kalavijo.
Kartu Marijos buvimui po kryžiumi yra ir žmogiškas paaiškinimas – ji buvo Jėzaus Motina. Šia prasme mums kaip ir aišku, ko ji ten buvo – ji buvo prie savo mirštančio sūnaus. Turbūt kiekviena ar dauguma motinų taip darytų. Šia žmogiška prasme sunkiau suprasti, kodėl ten stovėjo mylimasis mokinys? Juk kiti išsibėgiojo, nes išsigando, kad patys gali būti suimti, arba tiesiog nepakėlė savo vilčių žlugimo.
Tradiciškai galvojama, kad mylimasis mokinys – tai pats evangelistas Jonas. Tačiau vardo nepaminėjimas kviečia skaitytoją ten matyti ir save. Ar aš išdrįsčiau stovėti po Kristaus kryžiumi? Net jeigu mums negrėstų joks pavojus, pripažinkim – ne kiekvienas ten atsidurtume. Juk sotus alkano neužjaučia, sakoma patarlėje. Tad jei gerai gyveni, kam čia kvaršinti galvą kitų kančia ar nesėkmėmis? O kada sotus alkaną visgi užjaučia, kada pranoksta šią normalią žmogišką logiką, kurios visi esam paliesti? Turbūt tada, kai supranta, kad yra mylimas. Ne veltui pabrėžiama: po kryžium stovėjo mylimas, mylimasis mokinys. Mylimi esam visi, tik ne visi ir ne visada tai suprantam, prisimenam, rimtai priimam. O kai priimi, nebegali pabėgti nuo kryžiaus, net kai tai ne tavo, o kito kryžius – ateini stovėti šalia kito jo kančioje. Iš to, manau, gimsta Caritas – ir kaip organizacija, bet pirmiausia Caritas kaip meilė artimui ir pasiryžimas nepabėgti nuo kito, esančio varge, bet prieiti artyn ir būti šalia.
Štai per šias Mišias II skaitinį skaitė Caritas socialinio centro, paprasčiau vadinamos vargšų valgyklos „Betanija“ virėja Jūratė. Ji pati liudija (tą liudijimą galima rasti Caritas interneto svetainėje): „kažkada buvau lankytoja, neturėjau namų, bet Betanijos darbuotojų padedama atsistojau ant kojų“. Ir dabar, kai Betanijai prireikė virėjos ir kreipėsi į ją – sako „nors turėjau darbą, saugų ir geriau apmokamą - negalėjau atsisakyt. Kažkada manimi čia patikėjo ir man padėjo. Todėl išėjau iš ano darbo ir atėjau padėti čia. Negalėjau atsisakyt“.
Štai ką padaro supratimas ir pripažinimas, kad esi mylimas mokinys. Sotus alkano gal ir neužjaučia, bet mylimas nemylimą tikrai užjaučia, nes patirta ir tikrai priimta meilė paliečia ir perkeičia, ir nebegali kitaip.
Grįžkime dar prie evangelijos ištraukos: Marija ir Jonas po kryžiumi stovi kartu. Jie kartu yra šalia Jėzaus. Jie kartu jį užjaučia jo kančioje. Jie ir vienas kitą netekties skausme paremia, ir Jėzus juos duoda vienas kitam kaip atramą. Tai – irgi Caritas: šalia kito kančios būti kartu, kaip bendruomenei. Vienam per sunku būtų išbūti šalia kito jo kančioje. Vienas negalėtum išlaikyti. Vienas negalėtum pakankamai padėti.
Caritas – tai ne tik gerų darbų darymo organizacija, kuriai galim numesti savo atsakomybę už vargšus (o nepamirškim, kad juose – pats Kristus. Viską, ką padarom „vienam iš mažiausiųjų brolių“, Kristus priima kaip jam padaryta.). Caritas – tai kvietimas: ateik ir tu susitik kenčiantį Kristų vargšuose. Stokis šalia jo kartu su mumis. Kad patirtum, jog esi mylimas mokinys. Kartais reikia pirma atsistoti ten, kad suprastum, jog ir tu esi mylimas. Ir kad ta meilė taip tave paliečia, jog nebegali apsimesti, jog kitų kryžius tau nerūpi. Meilė tave kviečia eiti ir būti prie jo, ir galbūt – tiek, kiek gali – tą kryžių palengvinti.“