Atvykėlius sutikome nepasiruošę, neturėdami keliems tūkstančiams žmonių nei apgyvendinimo vietų, nei sąlygų juos priimti. O kur dar širdžių uždarumas, gal net kietumas, nenoras ir nepasitikėjimas, baimė priimti kitokius nei mes. Tie „kitokie“ skyrėsi kūno spalva, kalba, tautybe. Bet gal to ir užtenka, kad vieni į kitus žiūrėtume „jie“ ir „mes“?  Vis tik ne visi svarstėme reikia ar nereikia jiems padėti, verti jie pagalbos ar ne. Kai kurioms institucijoms, organizacijoms tiesiog reikėjo „čia ir dabar“ suorganizuoti žmonių apgyvendinimą, kad jie neliktų nakvoti gatvėje, pamaitinti tūkstančius, aprengti. Skirtingos institucijos susitelkė, kad krizės akivaizdoje būtų ne taip sudėtinga, nors kiekvieną dieną kilo klausimai kaip toliau, kiek migrantų dar pateks į mūsų šalį, ką daryti ir kaip padėti žmonėms.

 

Pokalbiui apie migrantų ir pabėgėlių situaciją Lietuvoje, praėjus metams po mus ištikusios pabėgėlių krizės, nuotolinei diskusijai susitiko Ieva Čičelytė, Vilniaus arkivyskupijos Carito Užsieniečių integracijos programos darbuotoja Pabradėje, Agneta Ladek, Vidaus reikalų ministrės patarėja, Beatričė Bernotienė, Ruklos pabėgėlių priėmimo centro vadovė ir Eglė Samuchovaitė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) Prieglobsčio ir migracijos programos vadovė. Susitikime visas pašnekoves kalbino Deimantė Bukeikaitė, Lietuvos Carito gen. sekretorė.

 

 

Beatričė: Pernai viskas prasidėjo liepos 3 dieną, buvo šeštadienis, su šeima išvažiavome pasivažinėti dviračiais. Gavau žinią, kad šiandien mums atveš 53 pabėgėlius, iš jų ­- 35 nelydimus nepilnamečius. Niekada  neturėjome tokių didelių žmonių skaičių per dieną. Tuo metu birželio mėn. centre gyveno iš viso apie 70 prieglobsčio prašytojų. Liepos 3-ąją teko greitai mobilizuotis, sukviesti darbuotojus. Tuo metu dar buvo ir Covid-19, žmones reikėjo izoliuoti, buvo pakankamas iššūkis pasiruošti, šalia kilo ir klausimas ar turime tiek resursų, paprasčiausių lovų, puodelių. Ką galėjome, nešėme iš namų. Taip ir prasidėjo liepa, po to sekė daug intensyvesnis laikas. Jautriausias dalykas, kurį įsiminiau, kai pasienyje buvo sulaikomi asmenys, turintys vaikų su negalia ir kuriems čia ir dabar reikia pagalbos.

 

 

 

Eglė: Jau praėjusių metų pradžia rodė, kad metai yra kitokie, nes dar sausį stebėtojai (LRK vykdo reguliarią priėmimo sąlygų ir prieglobsčio procedūrų stebėseną Lietuvoje, red. pastaba) pradėjo fiksuoti pranešimus, kad per Baltarusijos sieną ateina daugiau Irako piliečių, kurie traukia grupėmis po 14-15 žmonių. Po to sekė lėktuvo nutupdymas Minske, Baltarusijos vadovo pareiškimai. Visa tai leido suprasti, kad reikia apjungti nevyriausybinių organizacijų (NVO) pajėgas. Birželio pabaigoje, kai migrantų skaičiai dar nebuvo tokie dideli, susidėliojome resursus, ką turime, ką galime ir kas ką daro, nes jau tada buvo aišku, kad vienos organizacijos pajėgumų neužteks. Iš pernai metų liepos mėn. ryškiausias atsiminimas - prie Druskininkų atėjusi ir sieną kirtusi virš 100 žmonių grupė. Gavome kvietimą atvykti padėti, vykome nedelsiant. Kalbant apie pamatytus užkardoje žmones, tai pamenu sužalotus juos, nuvargusias moteris, apatiją, pasimetimą ir nesupratimą kas čia vyksta. Buvo labai daug nežinios ir sumaišties.

 

Ieva: Man įstrigo jau birželis, kai suvokėme, kad pas mus labai padaugėjo kurdų tautybės žmonių. Taip pat atsimenu liepą, kai atvažiavo du dideli autobusai su afrikiečiais. Tąkart man pirmą kartą teko nuo pradžios iki pabaigos dalyvauti tų žmonių sutikime. Kaip ir Eglė, ryškiai atsimenu tą pačią grupę užsieniečių, ypač moteris, suplėšytais, purvinais drabužiais, jas teko greitai perrengti. Grupėje buvo sumuštų, šlubuojančių, nepaeinančių. Tada patyriau, kad baisūs dalykai, apie kuriuos sklandė kalbos, realiai egzistuoja, ir tos aukos ateina čia. Praėjusi vasara buvo mūsų nerimo vasara Nežinojome, kaip tinkamai organizuoti darbą, padarėme turbūt visas įmanomas klaidas. Neduok Dieve, vėl tokia situacija, bet mes daug išmokome: nuo ko derėtų pradėti priimant daug žmonių, ką daryti patiems, ko prašyti savanorių. Kur ieškoti savanorių...

 

Agneta: Pernai liepą džiugino komandos susitelkimas ir tai, kad vienu metu buvo dirbama labai daug skirtingų frontų, komandos nariai „dengė“ įvairias sritis, tai leido pakankamai operatyviai derinti įvairius veiksmus tiek tarptautiniu, tiek vietos lygmeniu. Retrospektyviai žiūrint matau labai daug atradimų per tuos metus. Vienas dalykas, kurio nebūtume žinoję, tai kaip smarkiai ir greitai galime mobilizuotis. Niekada nebūtume žinoję, kad Lietuvoje turime tokias stiprias NVO. Jau kalbame ne apie Lietuvos lygio organizacijas, bet skandinaviško tipo, labai pilietiškas, įsitraukiančias. Valstybė daugeliu atvejų galėjo būti rami, nes žinojo, kad galima pasikliauti jomis, be nerimo patikėti tam tikrus dalykus. Tarpusavio pasitikėjimo laipsnis buvo didelis. Tai padėjo daug dalykų operatyviai spręsti, gerinti, keisti. Tuo metu net neegzistavo toks dalykas, kaip darbo laikas, nes visi dirbo 24 valandas. Tas laikotarpis buvo labai įdomus. Lietuva per tą krizę labai užaugo ir prie to prisidėjo pačios įvairiausios organizacijos, ministerijos, institucijos, žmonės. Reikėjo ieškoti pusiausvyros tarp nacionalinio saugumo ir pagalbos tiems žmonės, kurie buvo „įstūmti“ į šalį, dezinformuoti ir kuriais buvo pasinaudota. Išlaikyti pusiausvyrą buvo labai didelis iššūkis. Tuo pačiu buvo svarbu ir neperdegti.

 

Deimantė: Praėjusių metų liepos mėnuo, manau, daugelio mūsų atminty paliko žymę.. Tačiau išgyvenome! Susitvarkėme! Žinoma, patirtys įvairios. Praėjo lygiai metai. Kas pasikeitė, kaip vertinate situaciją?

 

Eglė: Pagrindinis dalykas, kurį reikėjo spręsti ir kurį, manau, pavyko išspręsti tai buvo mininalių gyvenimo sąlygų sukūrimas, nes atsirado dar trys apgyvendinimo centrai. Žinoma, galima rasti centruose ir minusų, bet, manau, kad vis tiek yra dedamos pastangos, jog ir priėmimo sąlygos iš tiesų gerėtų. Sritis, kurią reikia šiandien pagerinti, yra paslaugų trūkumas, kai kuriuose iš centrų, kur trūksta socialinių darbuotojų, psichologų, sveikatos priežiūros specialistų. Procedūrine prasme reikėtų pagerinti dalykus, kaip žmones informuojame apie teises, pareigas, taikomas tvarkas, kaip supažindiname ir įteikiame institucijų ar teismo sprendimus dėl prieglobsčio nesuteikimo, judėjimo laisvės ribojimo, sulaikymo. Turėtų būti peržiūrėta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo sistema.

Kalbant apie migrantus, jeigu pirmą pusmetį jie vykstant procedūroms, jie turėjo lūkesčių, kad gaus prieglobstį Lietuvoje, tai antras pusmetis buvo labiau pesimistiškas, apatiškas, jų psichologinė sveikata buvo ne pati geriausia, užaštrėjo psichikos sutrikimai ir psichologinės nuotaikos. Tą stipriai įtakojo neigiami sprendimai dėl prieglobsčio Lietuvoje nesuteikimo.

 

Ieva: Noriu Eglę dar papildyti, kad žmonės per tuos metus sukūrė arba atkūrė savo socialinius ryšius. Tai yra labai smagu. Nes kai kas jau susitaikė ir su savo šeimomis, atrado draugus, žmonės pamažu „įgyja“ savo tikrąjį veidą, galbūt tą, kokį „nešiojo“ gyvenime iki patenkant pas mus. Užsieniečiai jau rengiasi kaip nori. Kas turi lėšų, tas jomis naudojasi, kad neturi, tiems mes padedame. Atsirado savotiškas namų jausmas uždaroje ankštoje stovykloje. Nujaučiu, kad šitie žmonės negrįš, kokie buvo prieš patekdami į Lietuvą. Jie grįš truputį kitaip vertindami savo situaciją, iškovoję vidines kovas, galbūt bus atsparesni stresui ir turės kažkokį kitą būdą spręsti savo problemas. Tai džiugina, nes su šiais žmonėmis mes keliavome metus – pradėjome nuo to, kad nėra nieko ir jie, ir mes nieko neturėjome, o dabar  gyvenimo sąlygos stovyklose pasikeitę. Žinoma, visi mes dar turime „namų darbų“.

 

Beatričė: Du dalykus išskirčiau – tai ramybė žmonių tarpe ir sveikatos problemos.

Ramybė stovyklose gyventojų tarpe matosi, kuomet jie „nebeužpuola“ tavęs atėjus į stovyklą su skundais. Labiausiai žmonėms nerimą kelia nežinia ir nekomunikacija su jais. Išsikalbėjimas, arbatos gėrimas kartu su jais jiems rodo, kad mums rūpi, tai žmones ramina. Pernai, kai per dvi savaites apgyvendinome apie 500 žmonių, pačioje pradžioje buvo labai daug vizitų pas medikus, dabar tai yra aprimę. Kai žmonės nežino kaip atkreipti dėmesį, išsako nusiskundimus sveikata, kviečiasi medikus. Jei tik nusiskundimų daugėja, tai mums ženklas, kad reikia su jais susitikti, kalbėtis kas yra negerai. Svarbu ir tų žmonių užimtumas, nes jie užsimiršta. Futbolas, krepšinis, bėgimas leidžia nuimti įtampą, kaip ir pokalbiai su žmonėmis. Kai žmonės atvažiuoja iš kitų stovyklų pas mus, jie būna labai įsitempę, agresyvūs, ne pačios geriausios psichinės formos, todėl reikia kelių savaičių tam, kad jie nurimtų, sužinotų, kad mums rūpi ir turbūt pats patraukliausias dalykas kodėl nori važiuoti į pabėgėlių priėmimo centrus, tai yra galimybė gamintis maistą. Galimybė priimti pačiam sprendimą yra labai svarbu žmogui. Jis valdo savo gyvenimą, sprendžia ką ir kada nori valgyti, nusipirkti.

 

Deimantė: Palietėme labai svarbų dalyką -  uždarojoje teritorijoje žmonėms turėtų būti leidžiama būti savarankiškais. Tai liečia jų savivertę bei orumą. Simuliacija ir manipuliacija savo sveikata, matyt, yra šauksmas ir noras būti išgirstam...

 

Agneta: Iš pradžių tikrai buvo sudėtingos sąlygos, nes pareigūnai turėjo dalintis savo darbo vietomis, užkardose migrantai buvo tiesiog apnakvyndinami ant grindų koridoriuose, kabinetuose. Vėliau su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija susitarėme, kad pažeidžiami asmenys  būtų perkelti į jų kuruojamas stovyklas, o visi kiti likę suaugę asmenys pasiliktų Valstybinės sienos apsaugos tarnybos kontroliuojamose stovyklose. Nuolatinis bendravimas su NVO įvairiuose formatuose, stebėsenų, ataskaitų gavimas mums leido pastoviai gerinti sąlygas. Turime  nepamiršti, kad tokiems asmenims Lietuva yra įsipareigojusi suteikti tik bazines sąlygas, tai reiškia, oriai išgyventi šalyje ir  nieko daugiau. Turbūt visi tą suprantame, kad Lietuva rūpindamasi tais žmonėmis susidūrė su daugybe iššūkių, su kuriais reikėjo tvarkytis. Suprantu, ką Beatričė sako, tačiau geranoriškumo iš pareigūnų irgi tikrai buvo labai daug.

 

Deimantė: Kas laukia toliau šiuo metu stovyklose apgyvendintų žmonių? Kokios jų perspektyvos? Girdėjome, kad liepos mėn. jiems „atsidaro stovyklų vartai“...

 

Agneta: Tikrai taip nebus, kad liepą atsidarys stovyklų vartai ir visi išeis. Iš esmės nuo liepos mėn. teismai spręs du dalykus: dėl tolimesnės migrantų apgyvendinimo vietos ir dėl jų judėjimo (ne)apribojimo. Tie, kas turi lėšų pragyventi savarankiškai ir kur gyventi – galės gyventi ne stovyklose.  Tikėtina, kad didžioji dalis žmonių, šiuo metu esantys stovyklose, įgaus judėjimo laisvę, bet labai svarbus akcentas, kurio daugelis nenorės girdėti, yra tai, kad jiems visiems grąžinimas į kilmės šalį yra neatšaukiamas. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad jie apsigyvens kažkur mūsų šalyje savarankiškai, tai nieko nekeičia, nes grąžinimo sprendimas į jų kilmės šalis bus ir toliau vykdomas. Reikia to nepamiršti.

 

Eglė: Liūdnokos perspektyvos šių žmonių atžvilgiu. Teisė dirbti gana sunkiai skinasi kelią Seime, o žmonės turės kažkaip pragyventi mūsų šalyje, taip pat nerimą kelia visi tie žmonės, kurie turi tokio lygio pažeidžiamumus kaip aklumas, kurtumas, kūno sužalojimai. Šių žmonių integracija sudėtinga dėl dviejų priežasčių. Paprastai integracija yra abipusis procesas, kuriame dalyvauja ir priimančioji visuomenė, ir pats žmogus. Mes dabar su šia žmonių grupe turime situaciją, kuomet valstybės institucijos yra orientuotos į jų grąžinimą, o ir mūsų visuomenės nuostatos priimti šiuos žmones yra labiau nepalankios, nei palankios. Valstybė nusiteikusi juos išsiųsti, visuomenė nelabai nori juos priimti, o patys žmonės, pastaruosius metus išgyvenę stovykloje, nori išvykti. Mūsų ankstesnės patirtys su afganistaniečiais, gavusiais leidimą gyventi Lietuvoje, rodo, kad vos tik migrantai gauna leidimą judėti, jie iš karto išvyksta iš Lietuvos. Tačiau po kurio laiko mes sulaukiame iš jų žinių, kad jiems nelabai pavyko ten, kur išvažiavo ir norėtų grįžti į Lietuvą. Jų dažnas klausimas ar pas mus jiems padės kas nors įsitvirtinti ar ne. Manau, kad jeigu bus teismo sprendimai juos išleisti, tai minimumas, kurį valstybė turėtų užtikrinti – galimybės dirbti ir pagalba tiems, kurie dėl pažeidžiamumo negali dirbti.

 

Beatričė: Iš žmonių reakcijų stovykloje (Rukla, red. pastaba) matau, kad liepos 1 dieną atsidaro durys į darbo rinką ir gyvenimą Lietuvoje. Pirminė jų reakcija buvo – pagaliau būsime laisvi, tik kas po to? Man tai nesukelia jokių džiugių minčių, kad žmonės pagaliau galės kitaip gyventi. Mes, kaip darbuotojai, tikėtina, turėsime ramesnį laiką, bus mažiau manipuliacijų dėl prašymų išleisti už stovyklos ribų, tačiau patys migrantai nesuvokia to dalyko, kad tas leidimas laisvai judėti irgi turi savus niuansus. Jie tikisi, kad turės teisę dirbti. O tas dar neaišku. Kaip žmogaus manęs nedžiugina artėjanti situacija, nes jų gyvenimo ir savarankiškimo mūsų šalyje niekas neišsprendžia.

 

Ieva: Mūsų stovykloje (Pabradė, red. pastaba) absoliuti dauguma yra jauni vyrai. Jų lūpose dažniausiai skamba „svajonių šalių“ pavadinimai. Dabar nuotaika tokia: dalinamasi pamąstymais apie tai, kaip gyvens, kai paliks stovyklą, džiaugsmais dėl medijose pasirodančios informacijos migrantų tema, fotografuoja patiekalus, kokius ruošia mikrobangų krosnelėse, žodžiu, apstu šventės nuojautos. Per vieną pokalbį žmogui pasakiau, kad aš jaudinuosi, kas bus su juo, kai galės palikti stovyklą. O jis man pasakė: „Oi, nesirūpink, aš turiu tiek variantų...“. Manau, kad šiai migrantų kartai nesvarbūs dalykai, kurie mums atrodo svarbūs. Užsieniečiams atrodo, kad kai tik pagaliau turės leidimą išeiti, už tvoros jų lauks kažkas, kas tuojau pat ir sklandžiai nuveš į „svajonių šalį“. Ir žmonės greičiausiai nuleis savo visas vertybines karteles, „nusiims“ veidus, „nešiotus“ mažiausiai metus, ir padarys viską, ką reikia, kad patektų, kur ilgai norėjo.

 

Agneta: Man kartais kelia nuostabą žmonių naivumas. Lietuva neturi sienos su Vokietija, turime labai uoliai dirbančius kaimynus lenkus, yra tokių migrantų, kurie pas mus grįžta iš Lenkijos, kur ir baigiasi paprastai jų kelionė į svajonių šalį. Suprantu, kad tie žmonės turi naivių, perdėtų svajonių, lūkesčių, bet realybėje bus visaip, tikėtina duš daug svajonių.

 

Deimantė: Tai tik parodo, kaip jie kabinasi už geresnės ir jų lūkesčius atitinkančios žinios ir nebegirdi teisinių argumentų ar informacijos tikslumo. Mes visi žmonės, kartais surizikuojame savo gyvenimuose gavę bet kokią apčiuopiamą žinutę, susijusią su svajone, į ją įsikabiname ir ja „maitinamės“. Labai nuoširdžiai galime bandyti tuos žmones suprasti ir priimti situacijas, kuriose jie bus. Sprendimas dėl grąžinimo į kilmės šalį niekur nedings, nors ir gaus leidimą judėti. Tikiu, kad iššūkių mes dar turėsime, nepaisant to, kad metus laiko jau dirbame ir tvarkomės.

 

Deimantė: Nuostatos mūsų visuomenėje migrantų, pabėgėlių atžvilgiu – kaip jos keistėsi? Kiek dabartinė situacija su karo pabėgėliais iš Ukrainos bendrai „šildo“ lietuvių laikyseną migrantų, pabėgėlių atžvilgiu? Ko dar trūksta, kad būtų kuo daugiau apimančio “mes”, o ne “jie” ir “mes”?

 

 

 

 

 

 

 

Ieva: Lietuviai dar santykinai trumpai gyvena kartu su pabėgėliais. Tai, ką jie padarė dėl brolių ukrainiečių, yra pirmas didelis visos tautos darbas, kai buvo pasirūpinta keliomis dešimtimis tūkstančių žmonių. Nebuvo nė vienos stovyklos, specialiai įkurtos ukrainiečiams. Karo pabėgėliai gyvena mūsų asmeninėse erdvėse. Tai yra geras impulsas galėti deramai priimti brolius iš kitų šalių, mažiau pažįstamus, mažiau artimus savo temperamentu ar odos spalva, tradicijomis. Tikiu, kad palaipsniui suprasime, kad negalime iš afrikiečio reikalauti būti lietuviu, o iš kurdo būti europiečiu. Tai yra labai ilgai trunkantis reiškinys. Tik pats žmogus turi savo širdyje nuspręsti ir pasirinkti, kaip jam būti „iš naujo“ ir su „kitokiais“. Integracija yra abipusė ir ji vystosi. Tai tik mūsų pradžia, nes anksčiau negalėjome daug išmokti, nes kone visą laiką maždaug 100 prieglobsčio prašytojų per metus. Dabar turime daug daugiau galimybių. Matau optimistinį paveikslą, nes labai daug žmonių jau dabar dirba tobulindami prieglobsčio prašytojų priėmimo, apgyvendinimo, užimtumo sąlygas ir teisines procedūras, ir dar daug žmonių ateityje dirbs, priimdami žinią, kad savo šalyje mes negalėsime nematyti migrantų.

 

Eglė: Aš mažiau optimistė, nei Ieva. Praėjusių metų situacija visuomenės nuostatas tik pablogino. Praėjusių metų pabaigoje atliktas tyrimas parodė, kad vienas dalykas – ženkliai pablogėjo nuostatos bendrąja prasme pabėgėlių atžvilgiu. Nepalankiau žmonės atsakė dėl noro, kad šalia gyventų pabėgėlis, dėl noro dirbti kartu, dėl noro nuomoti būstą. Antras dalykas, ką rodo tyrimai, labai padidėjo procentas žmonių, kurie sieja pabėgėlius su socialiniais neramumais ir nusikalstamumo lygio kilimu. 85 proc. žmonių mano, kad pabėgėliai atneša nusikalstamumą, socialinius neramumus. Tik 14 proc. asmenų galvoja, kad pabėgėlis atneša tam tikra kultūrinę įvairovę ir teigiamus dalykus. Kaip ir kasmet tyrimai rodo, kad informacija, kurią žmonės priima ir jų pagrindas nuostatoms yra žiniasklaida. Du trečdaliai žmonių visada sako, kad kontakto su pabėgėliais neturėjo, tačiau jų nuomonė suformuota pagal tai, ką perskaitė žiniasklaidoje. Tada labai didelė atsakomybė tenka žiniasklaidai ir valstybės institucijoms bei tiems, kas komentuoja visą situaciją, nes vienpusis naratyvas daro labai didelę įtaką nuostatų formavimuisi. Kalbant apie situaciją su pabėgėliais iš Ukrainos, mano nuomone, mes juos priimame, nes tai yra kur kas gilesni dalykai, nes mums labai gerai pažįstamas agresorius. Mes patys dar turime sovietinės okupacijos traumas, kurios labai gyvos mūsų visuomenėje ir tai, kad agresorius Ukrainoje yra Rusija, lemia tai, kad mes jaučiamės tarsi patys užpulti. Brolystė, bendrumo jausmas irgi, manau, yra stiprus. Man atrodo, kad dar visuomenėje yra šioks toks kaltės jausmas, kad nepakankamai valstybės prisideda, todėl bendruomenės viską padarys ką gali. Mano nuomone, čia žaidžia šiek tiek kitokie dalykai, kodėl mūsų atvirumas ukrainiečių pabėgėliams yra toks įkvepiantis, didelis, vienijantis mūsų visą tautą. Esu pesimistiškai nusiteikusi, kad tai keis požiūrį ir į kitus migrantus ir pabėgėlius. Kai situacijos vyksta arti, mums lengviau suprasti, o tai, kas vyksta Irake ar Sirijoje yra per toli suprasti ir pajausti.

 

Agneta: Kodėl lietuviai kitaip reaguoja į Ukrainos karo pabėgėlius? Visų pirma šie pabėgėliai atvyko teisėtais būdais, 90 dienų jie turi laisvą judėjimą po Europos Sąjungą. Iš pradžių lietuviams buvo šioks toks nerimas, kai prasidėjo judėjimas iš Ukrainos į kitas šalis, kodėl į Lietuvą niekas neatvyksta. Lietuviai patys vyko prie Ukrainos-Lenkijos sienos parsivežti karo pabėgėlių. Mes labai norėjome padėti. Kitas dalykas - yra labai didelis akivaizdus skirtumas kokie žmonės ateina. Iš Ukrainos ateina vien mamos su mažais vaikais. Manau, kad šis faktorius jautrina visuomenę, nepaisant tautybės faktoriaus. Kitas dalykas, kai lietuviai pamato vyrus ukrainiečius,  įsijungia jų skepticizmas, ką jie čia veikia? Kodėl nekariauja, negina savo šalies? Kyla daug tokių pagrįstų klausimų, žmonės visais laikais ieško teisingumo. Nesuabsoliutinčiau vien į tai, kad  esame artimos tautos. Mažos detalės sudaro platesnį vaizdą, o ir gyvenimas dažniausiai vyksta tarp eilučių. Kaip ir migrantų yra visokių, taip ir lietuvių. Esame dar labai jauna valstybė. Mes augame, abi krizės mus augino, iš iš šių krizių išėjome gerokai stipresni, labiau susitelkę, tą patį sako ir NVO. Bet kuriuo atveju mūsų dar laukia labai įdomūs iššūkiai.

 

Beatričė: Manau, kad šiemet pabėgėlių tema niekada nebuvo taip arti bendruomenės. Šiemet mums yra šansas daugiau pažinti, suprasti ir padaryti vienokius ar kitokius sprendimus. Pernai metų įvykiai mums labai pakenkė kaip institucijai integruojant pabėgėlius. Neįmanoma rasti butų, žiniasklaida pasidarbavo taip, kad jeigu sutardavau, kad darbuotojas pradės darbą nuo pirmadienio,  o savaitgalį pasirodo žinutė apie įvykusias riaušes stovykloje, tai žmogus net nebeatvykdavo darbintis. Tai rodo kokia galinga jėga yra media.

 

Deimantė: Tikriausiai geriausias pavyzdys vienas kitam yra žmogus, asmeninės patirties liudijimas. Tai gali paskatinti pokyčius artimiausioje aplinkoje, bendruomenėje ir visuomenėje. Žmogui reikia žmogaus, kad suprastume kas vyksta, galėtume aptarti baimes ir stereotipus bei kad vieni kitus galėtume palydėti link pokyčių keičiant nuostatas.

 

 

Ieva: Linkiu kiekvienam Lietuvos gyventojui SUTIKTI migrantą. Tikriausiai tada moksliniai tyrimai, būtų kitokie.

Beatričė: Man norėtųsi kalbėti ne tik apie migrantus, bet ir tuos žmones, kurie jiems padeda. Visus šiuos metus daug dėmesio skyriau kolegoms, kaip juos stiprinti, palaikyti, suteikti žinių. Palaikymas vienas kito parodo, kad galime nuversti kalnus.

 

Eglė: Labai svarbu pažinti, įvairių nuostatų turime visi. Reikėtų pasitikslinti iš kur tos nuostatos kyla ir kovoti su stereotipais. Geriausia pažintis būna su pačiais žmonėmis, nes už kiekvieno yra gyvenimiška istorija, priežastys kodėl tokius sprendimus priėmė. Kitas dalykas, norisi mažinti didelę atskirtį, nes atrodo, kad daug kultūrinių skirtumų, todėl mes vieni kitų niekada nesuprasime. Mano patirtis rodo, kad viskas susivesdavo į bendražmogiškus dalykus: noriu būti saugus, kad šeima būtų sveika, kad vaikai mokytųsi mokykloje. Aišku, kad kultūrinių skirtumų yra, bet kai nusileidžiame į žmonių gyvenimo tikslus, akivaizdu, kad jie yra labai panašūs. Kartais galime paieškoti, kas mus labiau vienija, nei skiria.

 

Agneta: Labai norėčiau palinkėti pusiausvyros gyvenime. Įvairiose situacijose. Manau, kad daugelis problemų tiesiog išgaruotų, jeigu kiekvienas kiekvienam būtų artimas (tokia prasme, kuri minima Šv.Rašte).