.jpg)
Gražina Cvilikienė, Lietuvos Carito nuotr.Kaišiadorių Carito reikalų vedėja Gražina Cvilikienė niekada negalvojo, kad bus mokytoja, tačiau atsiliepė į kvietimą mokyti vaikus katalikų tikybos ir 30 metų dirbo šį darbą.
Artėjant Mokytojo dienai, kurią, kaip ir kasmet minėsime spalio 5-ąją, Gražinos paprašėme atsakyti į Carito anketos klausimus apie mokytojo pašaukimą ir kaip jis siejasi su savanoryste.
Mokytojas tai... ne tik dalyko dėstytojas, tai – patarėjas, gyvenimo tiesų liudytojas.
Didžiausia mokytojo sėkmė – gebėjimas būti žmogumi, gebėjimas būti draugu, patarėju, (iš)klausytoju, o ne tik žinios, kurias turi perduoti jaunam žmogui.
Didžiausia mokytojo nesėkmė – perdėtas siekis įrodyti, kad tavo dėstomas dalykas yra pats svarbiausias gyvenime.
Mokytojo idealas – teisingas kiekvieno mokinio atžvilgiu, besilaikantis duoto žodžio, tikintis mokiniu ir jį palaikantis bei skatinantis jo pasitikėjimą savimi.
Mokytojas, palikęs giliausią pėdsaką Jūsų gyvenime? Tokių buvo daug... Ir klasės vadovė, nors ja buvo tik dvejus metus, bet žavėjo savo švelnumu, supratingumu, išradingumu. Taip pat chemijos mokytoja – labai griežta, reikli ir labai elegantiška.
Esu mokytoja, nes... Niekada nenorėjau būti mokytoja, bet tapau. Ne veltui sakoma – Viešpaties keliai nežinomi... Jis mane pakvietė per tuometį mano parapijos kleboną. Dažnai sau pritaikau giesmės žodžius: ,,O, Kristau, Tu mane pastebėjai...“ Ir dabar, po daugybės metų vis pagalvoju – kas ir kuo būčiau, jei nebūčiau atsiliepusi į tą kvietimą?
Ko mokytoją moko mokiniai? Nuoširdumo, atvirumo. Ypač kaimo mokyklos mokinukai ir pradinukai.
Kas sieja mokytojo darbą ir savanorystę Carite? Bendravimas su žmonėmis. Gebėjimas suprasti žmogų ir jam padėti tuo, kuo tuo momentu gali. Mokykloje, be abejo, tai visų pirma žodinė pagalba.
Kiek metų esate karitietė? Į parapijos Caritą įsitraukiau vos atkūrus organizaciją Lietuvoje. Gal po dešimties metų organizaciją palikau, nes įsipareigojau kitoje veikloje. Dabar, jau pusantrų metų vėl darbuojuosi Carite, nes... mane vėl pakvietė.
Kokia buvo savanorystės pradžia? Buvome jaunų aktyvių moterų grupė, minimaliai žinojusi apie organizaciją, bet su dideliu noru veikti. Sekmadieniais po šv. Mišių rinkdavomės klebonijoje, gerdamos arbatą aptardavome, kam iš pažįstamų, gatvės kaimynų ir pan. labiausiai reikalinga pagalba.
Ieškojom ryšio ir su mokytojomis, kad per jas padėtume sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. Nešėm savo, savo vaikų išaugtus drabužėlius, žaislus, kartais net ir kokį savo konservų stiklainėlį. Vėliau jau gaudavome paramos drabužiais, kuriuos dalinome. Organizuodavome šventes vaikams – Kalėdų senelio, Trijų karalių, Velykų. Ruošėme dovanėles. Padėdavome bažnyčios reikaluose.
Ką darote dabar?
Koordinuoju Carito veiklą Kaišiadorių vyskupijoje.
Brangiausios patirtys Carite?
Iš ankstyvosios veiklos – džiaugsmo pojūtis, kad gali kitam padėti ir kad ta pagalba žmogui yra svarbi. Tada dar nedidelės mano dukros eidavo kartu su manim. Matydamos dalijimąsi ir pačios mokėsi dalintis bei padėti.
Ką norėtumėte perduoti norintiems prisidėti prie gerumo darbų?
Drąsos. Nepraeiti pro šalį, nenusukti akių nuo kitokio, ar ,,nepatogaus“ žmogaus. Gal jam reikia pagalbos, o jis nedrįsta jos paprašyti? Progų daryti gerus darbus yra apsčiai. Tereikia noro.
Jūsų linkėjimas buvusiems, esamiems ir būsimiems mokytojams?
Buvusiems – žinojimo, kad mokykloje praleisti jų metai ir atiduotos žinios – didžiulis indėlis į visuomenės gyvenimą ir sėkmę. Esamiems ir būsimiems – pasitikėjimo savimi ir drąsiai priimti iššūkius.
Ačiū, miela Gražina už 30 Jūsų darbo su mokiniais ir tarnystę Carite. Kuo didžiausios Jums sėkmės ir – gražios Mokytojo dienos!
Lietuvos Caritas