.jpg)
Lietuvos Carito fotomontaže - Joana ir Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir Vaiko namai.
„Atsiprašau, kad išeidama į jus mečiau raktus ir neatsisveikinau. Esu be galo dėkinga, kad čia radau namus, už Carito pagalbą ir kad visada galiu aplankyti“, – su sūnumi, kurį pirmus metus augino Vilniaus arkivyskupijos Carito Motinos ir vaiko namuose, atėjusi į naujų patalpų atidarymą sakė dabar jau trijų vaikų mama Joana.
Jos vyresnėliui –12, dukrai vasarą bus 8, o mažiukui – ketveri. Grįžusi iš užsienio Joana baiginėja mokslus. Įgijusi ikimokyklinio ugdymo pedagogo specialybę planuoja darbuotis vaikų darželyje, o jei seksis – studijuoti toliau.
Kai pradėjo lauktis, ji dar buvo moksleivė. Kiek save atsimena – pavyzdinga mergaitė. Tačiau viskas pasikeitė, kai sukako 16 metų. Išsiskyrė tėvai. Mama išėjo iš darbo, susirgo depresija, galop nebeatlaikė mamos širdis, teko gultis į ligonines. Merginą prižiūrėjo močiutė. Kaip dabar supranta Joana, tuo laiku jai labai trūko dėmesio. Su tėčiu kartas nuo karto susitikdavo, bet ypač trūko mamos. Susirado draugą, o kai pradėjo lauktis, močiutė pasakė: „Kai pagimdysi, su savo benkartu turėsi išeiti“.
„Iki dabar prisimenu tą pasimetimą ir baimės jausmą – kur eiti, ką daryti? Buvome didelė šeima, namai, mama šalia, o staiga viskas griuvo. Taip, aš laukiausi, bet juk nepadariau kažko tokio baisaus, kad nuo manęs visi nusisuktų. Buvo kaip buvo, per tai praėjau. Bet tikrai nepamiršiu to jausmo. Ačiū Dievui, kad buvo Caritas, ačiū Dievui, kad yra Carito Motinos ir vaiko namai. Kur būčiau su vaiku ėjusi?“, – prisimena Joana.
Jauniausia iš mamų
Motinos ir vaiko namuose tuomet ji buvo jauniausia iš mamų: „Kitos moterys – iš vaikų namų, viena iš kalėjimo, neturėjo kur grįžti, visokių moterų buvo. Ir kartu visos mokėmės. Pavyzdžiui, pirmadieniais gamindavome maistą. Buvo individualūs susitikimai su psichologais. Aš mėgau skaityti, kalbėtis, buvau žingeidi ir su manimi tikrai daug bendraudavo. Bet viduje vis viena... nes šeima yra šeima, jos niekas neatstos. Nors darbuotojos tikrai labai stengėsi, palaikė. Esu be galo dėkinga joms už tą laiką“.
Jei taip viskas gerai, kodėl išeidama trenkė durimis? Joana pripažįsta – iš pykčio. Mat pažeidė taisykles, kurios Carito Motinos ir vaiko namuose gana griežtos, o kitos gyventojos pasakė darbuotojoms.
„Jau beveik 20-ies buvau, planavau palikti laikinus namus ir su draugu bandyti gyvenimą kurti užsienyje. Nuvyliau darbuotojas pažeisdama namų taisykles ir buvo nesmagu. Dabar nebeatsimenu, kaip su jomis kalbėjau, tik kad susinervinau, mečiau raktus ir išėjau. Bet prisiekiu – jau po poros dienų gailėjausi. Taigi tie žmonės padėjo, buvo šalia, o aš... Po poros metų atvažiavau atsiprašyti. O Carito darbuotojos sakė, kad net nebeatsimena tų raktų. Žinoma, su metais geriau sekasi susivaldyti, bet vis viena tas ugningas charakteris prasimuša. Mano tėtis ne lietuvis, tai turim to tokio karšto kraujo“, – juokėsi Joana.
Joana. Lietuvos Carito nuotr.Drąsina ieškoti pagalbos, nesiremti vien į save
Būsimas ar esamas mamas, kurios lieka be namų, artimųjų paramos ar patenka į kitokias sudėtingas situacijas Joana drąsintų prieš 8-erius metus mirusios savo mamos žodžiais: „Jūs savo vaikui esate viskas: ir oras, ir vanduo, ir visas pasaulis“.
„Taip, tikrai, būna sunku. Bet tada reikia prašyti pagalbos, nesiremti vien į save. Buvimas mama pakeičia viską. Ir mums tikrai reikia paramos, nes daug ko nemokame, nežinome. Turime mokyti savo vaikus, bet ir pačios mokytis. Todėl labai svarbu niekada nebijoti ieškoti pagalbos. Nes yra Caritas, krizių centrai, psichologai. Atrodo, baisu pripažinti, kad nesusitvarkysi. Tačiau aš pati prisimenu, kad prieš 12 metų pagimdžiusiu sūnų tikrai neturėjau jokių įgūdžių. Visiškai jokių. Gimė kūdikis, paėmiau jį ant rankų ir nežinojau, ką daryti. Atsimenu, man Carite knygą davė, skaičiau, mokiausi. Vienos iš kitų mokėmės, nes vienų jau buvo didesni vaikai, o kitų – tik gimę“.
Joana drąsi dalintis ir tuo, kas gera, ir skaudžia patirtimi. Kaip pati sako – tai jos gyvenimas ir nėra ko gėdytis.
„Nepabijojau kreiptis pagalbos, auginau sūnų. Man padėjo, davė stogą virš galvos, maisto, daug ko davė ir esu už tai dėkinga. Praėjusią vasarą kelias iš iš buvusių Carito Motinos ir vaiko namų gyventojų, tarp jų – ir mane su vaikais, darbuotojos net pakvietė į stovyklą prie jūros. Visiškai nemokamai. Žinant, kokios kainos, man ir vaikams tai buvo kažkas tokio! Pasakojau vyriausiam sūnui, kad su Caritu buvome Karklėje kai jam nė metukų nebuvo, o dabar į tokią pat stovyklą buvome pakviesti vėl. Visos mamytės tuomet piešėme bendrą piešinį – namą“, – įrėmintą bendrą darbą, kuris puošia naująsias Carito Motinos ir vaiko patalpas sostinės V. Grybo gatvėje rodė Joana.
Į Lietuvą grąžino močiutės liga
Kalbame apie motinystę – ką ji duoda ir atima, ką gražiausio ir ne tokio gražaus atrandame tapusios mamomis. „Kai gimė pirmas vaikas, buvau labai jauna. Bet vis viena buvimas mama... negalvojau, kad galiu taip mylėti, taip rūpintis. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be vaikų. Labai džiaugiuosi, kad juos turiu. Atrodo, nieko daugiau nereikia, užtenka, kad jie šalia, auga, keičiasi, tuo pačiu keičiuosi ir augu aš pati. Žinoma, netrūksta iššūkių, bet buvimo mama jausmas – labai geras“, – šypsosi triskart mama.
Gražiausia motinystėje jai – meilė vos pamačius ir į rankas paėmus kūdikį. O savybė, kurią norėtų geriau valdyti – impulsyvumas: „Kad ir užsitrenkus mažyliui vonios kambaryje – aš iš karto puoliau į paniką. O vyresnėlis: „Mama, nusiramink, pabandysim išlaisvinti brolį“. Vaikas racionaliau sureaguoja, nei aš, suaugusi moteris!”
O kaip išsirišo su močiute? Iš pradžių Joanai buvo skaudu, labai pyko. Ne tik ant močiutės, mamos – ant visų. Tačiau būdama 31 metų gali bendrauti nepaisydama praeities: „Pasakiau močiutei, kaip jaučiausi. Ir ji yra atsiprašiusi manęs, nors paskui sakė, kad nėra čia už ką atsiprašinėti. Kad ir kaip būtų – ji mano močiutė. Net padėkojusi jai esu už patirtis, be kurių šiandien nebūčiau toks žmogus, kokia esu. Dar daug ko reikės išmokti, bet esu dėkinga, kad viskas taip susiklostė“.
Vienas iš argumentų grįžti gyventi į Lietuvą buvo močiutės liga: „Ji pati man paskambino, pasakė, kad serga. Nenorėjo operuotis, gydytis. Bet mes įkalbėjome. Kad ir kaip būtų, man šeima – viskas. Tėvai, seneliai buvo ir bus svarbūs. Norėjau būti kartu, o ne kažkur toli, kai močiutė susirgo. Kad galėčiau padėti, kai reikės. Man ir pačiai taip ramiau. Ir, ačiū Dievui, viskas susitvarkė. Močiutė šaunuolė, atlaikė operaciją, chemoterapijas. Žinoma, tikrinasi, bet viskas dabar gerai“.
Pas močiutę ji važiuos ir per Motinos dieną. Kaip visada pirks tortuką, gėlyčių. Vaikai piešia atvirukus. Ne tik močiutei – Joana girdėjo, kaip vyresnėliai šnabždasi, mamai irgi kažką organizuoja.
Visoms mamoms ir sau Mamos dienos proga Joana linkėtų sveikatos ir mylėti tokia meile, kaip jai gražiausiame apibudinime: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“
Kalbėjosi Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas