Praėjo kiek daugiau nei metai nuo pražūtingų „Hamas“ išpuolių prieš Izraelį, kurie paskatino nuolatinį Izraelio įsiveržimą į Gazos Ruožą ir, mažesniu mastu - į Vakarų krantą, palikdami precedento neturintį nuniokojimo ir žmonių kančių pėdsaką.
Konfliktas greitai peraugo į žiauraus smurto protrūkius - pažeidžiami pagrindiniai tarptautinės teisės principai ir humanitariniai standartai, tai dar labiau mažina bet kokią taikos regione viltį. Nepaisant skubių raginimų apsaugoti civilius gyventojus, paleisti Izraelio įkaitus ir savavališkai sulaikytus palestiniečius bei laikytis tarptautinės teisės, Izraelis ir toliau netrukdomai ir nebaudžiamai vykdo pažeidimus, už kuriuos didžiausią kainą moka Gazos gyventojai. Praėjusių metų spalio 7 d. buvo pagrobti 251 izraeliečiai ir užsieniečiai, o 97 įkaitai tebėra dingę be žinios. Žuvo daugiau kaip 1 200 izraeliečių ir užsieniečių, beveik 5 500 buvo sužeisti. Nuo 2023 m. spalio 7 d. iki 2024 m. spalio 4 d. per Izraelio gynybos pajėgų bombardavimus Gazos ruože žuvo mažiausiai 41 802 ir buvo sužeisti mažiausiai 96 844 palestiniečiai.
Humanitarinė padėtis Gazoje pasiekė katastrofišką lygį. Per pastaruosius metus civiliai gyventojai ir humanitarinės pagalbos darbuotojai susidūrė su nepakeliamomis sąlygomis. Izraelio vykdomas namų, mokyklų ir ligoninių naikinimas pažeidžia pagrindinius Ženevos konvencijų principus, kuriais ginkluoto konflikto metu ginami nekovotojai. Lėtas tarptautinės bendruomenės reagavimas į šiuos šiurkščius humanitarinės teisės pažeidimus tik dar labiau padidino kančias, skatindamas nebaudžiamumą.
Tarptautinės teisės pažeidimas Gazoje atspindi platesnę pasaulinę krizę. Panašūs smurto ir nepagarbos žmogaus gyvybei modeliai pastebimi tokiose vietose kaip Sudanas, kur dėl konflikto milijonai žmonių buvo priversti palikti savo namus, o civiliai gyventojai patiria smurtą be tinkamos tarptautinės apsaugos. Mianmaras, Kongo Demokratinė Respublika ir Sahelio regionas tebėra tarptautinės humanitarinės teisės nepaisymo pavyzdžiai, kuriems pasaulyje skiriama nepakankamai dėmesio ir humanitarinės pagalbos lėšų.
Gazos ruožo bombardavimo išplitimas į Libaną dar labiau pabrėžia tarptautinio neveiklumo pasekmes. Dabartinę Libano padėtį iš dalies galima paaiškinti tuo, kad tarptautinė bendruomenė nesugebėjo spręsti Gazoje ir Vakarų krante vykstančių pažeidimų. Jei anksčiau būtų buvę sutelktos didesnės diplomatinės ir humanitarinės diplomatijos pastangos, galbūt būtų buvę galima išvengti daugelio dabartinių civilių aukų.
Šiuo sunkmečio laiku Caritas ir kitos humanitarinės pagalbos organizacijos, rizikuodamos savo saugumu, teikė pagalbą tiems, kuriems jos labai reikia. Jų nenuilstamas atsidavimas Gazos, Vakarų Kranto ir Libano gyventojams ir jų pasisakymai už taiką suirutėje yra vilties švyturys tamsoje. Šios pastangos primena mums, kad net tamsiausiais laikais solidarumas ir žmogiškumas gali nugalėti.
Tačiau nepakanka pasikliauti vien humanitarinės pagalbos ir žmogaus teisių organizacijų, žurnalistų ir aktyvių piliečių visame pasaulyje drąsa. Europos vadovai turi koreguoti savo atsaką. Laikas keisti kursą ir užtikrinti, kad tarptautinės teisės laikytųsi visi. Laikas tarptautinei bendruomenei, ypač galingiems veikėjams, įskaitant ES, užimti tvirtą poziciją prieš Izraelio pažeidimus Gazoje, Vakarų Krante ir Libane. Tai apima stipresnį diplomatinį spaudimą, nedelsiant nutraukti ginklų tiekimą, kai kyla pavojus, kad tai gali palengvinti tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus, visiškai pripažinti įvykdytus žiaurumus ir patraukti atsakomybėn už pažeidimus atsakingus asmenis.
Krizė Gazos Ruože nėra tik regioninė problema - tai pasaulinis mūsų visų įsipareigojimo žmogaus teisėms ir tarptautinės teisės išbandymas. Per praėjusius metus ES ne kartą neišlaikė šio išbandymo. Tačiau ES ir kiti tarptautiniai veikėjai vis dar gali išgelbėti žmonių gyvybes ir užtikrinti teisingumą. Praėjus metams, pats laikas ES pakeisti kursą ir įrodyti likusiam pasauliui, kad ji gali būti patikima žmogaus teisių ir tarptautinės humanitarinės teisės partnerė.
Pagal Europos Carito pranešimą spaudai parengė Lietuvos Caritas