Carito diena pal. J.Matulaičio atlaiduose. Lietuvos Carito fotomontažas.
Kaip ir kasmet per Carito Lietuvoje globėjo pal. Jurgio Matulaičio atlaidus, maldininkai iš visos Lietuvoje rinkosi Marijampolėje. Susitikti. Atnaujinti ryšį. Susipažinti. Pabūti kartu. Melstis. Dėkoti už 35 Lietuvoje atkurto Carito metus ir pal. J. Matulaičio globą visą šį laiką. Taip Carito dienos tikslą atlaiduose įvardijo sutikti karitiečiai iš įvairių Lietuvos vietų.
Liepos 13-ąją pradėję ekskursija po miestą ar aplankę pal. Jurgio Matulaičio muziejų, Marijampolės šv. arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje klausėmės Vilniaus arkivyskupijos Carito kapeliono, monsinjoro Žydrūno Vabuolo katechezės. Maldos tema atliepė tiek visuotinės Bažnyčios minimus Maldos metus, tiek šiųmetinę pal. J. Matulaičio atlaidų temą: „Kad nė viena diena nepraeitų be maldos“.
Tai meilės darbas Dievui
Karitiečiams kartais tenka rinktis – tarnystė ar malda. Pasak mons. Ž. Vabuolo, kartais atrodo, kad nėra kada melstis, reikia padėti žmonėms. Pasaulinio Carito globėjas šv. Vincentas Paulietis, pats tarnavęs vargšams, ragino nedelsiant jais rūpintis, nes tai yra „užvis svarbiausia“, ir tai daryti aukojant Dievui lyg maldą. Tuo tarpu popiežius Benediktas XVI rašė: „Kas meldžiasi, tas nešvaisto savo laiko…“, pateikdamas pavyzdį apie Motiną Teresę, artimo meilės šventąją, kuri jėgų savo darbams sėmėsi tik iš maldos.
Vilniaus Carito kapelionui akivaizdu, kad ir vienas, ir kitas pabrėžia maldos reikšmę atliekant gailestingumo darbus. Karitiečiams ji yra būtina bent dėl trijų priežasčių: per maldą kyla meilė darbui, nes be jos joks darbas neturi vertės; malda moko nuolankumo ir pasitikėjimo, vilties; moko nuolankumo būti žmonių neįvertintam ir to net nesiekti.
„Ne tik mums svarbu melstis – ir Jam svarbu, kad mes melstumės; Jis mus myli, mūsų išsiilgsta. Šia prasme malda – tai meilės darbas Dievui“, – sakė mons. Ž. Vabuolas.
Carito diena Marijampolėje, pal. J. Matulaičio atlaiduose. Lietuvos Carito nuotr.Pavyzdys, kaip gyventi, mylėti
Šventosiose Mišiose karitiečiai su maldininkais iš Kybartų, Alvito, Varėnos, Gelgaudiškio, Mosėdžio, Prienų, Igliaukos, Kazlų Rūdos, Balbieriškio, Tauragės, Elektrėnų, Kaišiadorių, Vilniaus, kitų Lietuvos miestų bei miestelių meldėsi už Carito bendruomenę, socialinius darbuotojus, savanorius, visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus.
Pradėdamas Šv. Mišias Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila dėkojo taip gausiai susirinkusiems maldininkams, Carito, Maltos ordino savanoriams, Pal. Jurgio Matulaičio draugijos nariams, broliams kunigams, diakonams, seminaristams ir pristatė giesmininkus – Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios chorą.
Šventojo rašto ištrauką skaitė Kauno arkivyskupijos Carito vadovas, diakonas Arūnas Kučikas, o kapelionas kunigas Mantas Šideikis homilijoje kvietė palaikyti Caritą malda, pabrėždamas, jog tai – ypatinga tarnystė. Ne tik meilė, tarnavimas žmogui, bet ir malda, ištikimybė Kristui, kurią savo gyvenimu liudijo palaimintasis Jurgis – pavyzdys mums visiems, kaip gyventi, mylėti, tarnauti.
Kunigas dėkojo moterims, prieš 35 metus atkūrusioms Carito organizaciją, tarp kurių – ir šio krašto ilgametė karitietė, Marijampolės garbės pilietė Emilija Montvilienė – viena iš 7 moterų, pasirašiusių Katalikiško moterų sambūrio Caritas atkūrimo aktą 1988-aisias.
.png)
Prisimindamas savo paties savanorystę plataus masto agresijos prieš Ukrainą pradžioje, kunigas Mantas jautriai liudijo apie žmonių gerumą, norą padėti ir prisidėti.
Kauno arkivyskupijos Carito kapeliono žodžiais, kiekvieną žmogų reikia mylėti nežiūrint jo klaidų ar nuodėmių. Kaip primena pal. J. Matulaitis, kiekvienas žmogus yra vertas meilės ir pagarbos nepaisant jo padėties ir gyvenimo būdo.
„Brangieji, tegul Palaimintojo Jurgio Matulaičio pavyzdys ir žodžiai įkvepia mus tęsti savo tarnystę su didele meile ir atsidavimu. Tegul šiandienos Evangelijos žodžiai sustiprina mus ir suteikia drąsos nebijoti iššūkių, kuriuos galime sutikti savo kelyje. Melskime Dievą, kad Jis laimintų visus Carito narius, socialinius darbuotojus, savanorius ir visus, kurie savo gyvenimu liudija tikėjimą ir artimo meilę“, – baigdamas homiliją linkėjo kun. M. Šideikis.
Po Šventųjų Mišių pal. Jurgio Matulaičio koplyčioje maldininkai jungėsi į palaimintojo Jurgio litaniją, prašė jo paskelbimo šventuoju, užtarimo maldą baigdami giesme Švč. M. Marijai.
Padėka už ištikimybę kvietimui kilti ir kelti
Agapė Marijonų vienuolyno sode sotino ne tik su meile šeimininkų paruoštu maistu, bet tokio brangiu pasibuvimo kartu džiaugsmu. Už ilgametę tarnystę Vilkaviškio vyskupas R. Norvila dėkojo Emilijai Montvilienei ir ilgametei Alytaus dekanato Carito vadovei Aldonai Vasiliauskienei. Lietuvos Carito tarybos pirmininkas, diakonas Arūnas Kučikas karitietėms įteikė Carito Lietuvoje globėjo arkivyskupo Kęstučio Kėvalo bei Lietuvos Carito generalinės sekretorės Deimantės Bukeikaitės pasirašytas padėkas.
.jpg)
Karitietiški sveikinimai Emilijai Montvilienei, Onai Akelaitienei ir Ona Vasiliauskienei. Lietuvos Carito nuotr.Buvo laimė ir garbė atlaiduose sutikti daugiau karitiečių, prisidėjusių prie organizacijos atkūrimo ir išreikšti nuoširdžia pagarbą bei dėkingumą už ilgus savanorystės metus. Viena jų – Ona Akelaitienė, be kurios neįsivaizduojamas Igliaukos Caritas nuo pat organizacijos atkūrimo prieš 35 metus. Kaip sakė Vilkaviškio Carito direktoriaus pavaduotoja Giedrė Volff, Onutė visada pasiruošusi padėti vargstantiems, įsitraukia į Carito rengiamas paramos akcijas: „Nors amžius – gražus, tačiau savanorystė tęsiasi. Pastebi į sunkias situacijas patekusius parapijiečius, jautriai atsiliepdama į vargą ir taip būdama pavyzdžiu mums visiems“.
Minint 35-uosius Caritas atkūrimo Lietuvoje metus visos karitiečių bendruomenės – savanorių, darbuotojų, gavusiųjų pagalbą ir šiandien jos sulaukiančiųjų – vardu dėkojame buvusiems prie organizacijos ištakų ir ilgus metus prisidėjo prie artimo meilės darbų praktine pagalba, geru žodžiu, išklausymu, paguoda, nevertinančiu žvilgsniu palaikant kiekvieną vargstantį žmogų. „Tariame karitietišką AČIŪ už nesavanaudiškos pagalbos liudijimą bei ištikimybę kvietimui kilti ir kelti! Tegu Dievas atlygina gausiai“, - prie organizacijos atkūrimo ištakų buvusiems karitiečiams dėkinga Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.
Carito atkūrimas – stebuklas po pal. Matulaičio iškilmių 1988-aisiais?
Sovietams okupavus Lietuvą 1940-aisiais likviduotos Carito federacijos atgaivinimo idėja kilo nepriklausomybės atgavimo Sąjūdžio Lietuvoje pradžioje. 1988 m. liepos 12-ąją po Pal. Jurgio Matulaičio iškilmės Marijampolėje sesuo Albina Pajarskaitė su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi pasidalijo sambūrio kūrimo planu.
Tuometinis Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas pritarė organizacijos idėjai tardamas: „Kurk, aš laiminu Tavo ryžtą”.
Dangiškuoju Carito globėju pal. Jurgis Matulaitis pasirinktas nes „jis – Bažnyčios socialinio mokymo pradininkas Lietuvoje, jis – labiausiai karitietis, kaip sakė ses. A. Pajarskaitė. Taigi, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys ėmus burti pogrindžio veikėjas katalikes, 1988 m. rugpjūčio 26 d. Kaune slaptai susitinka 23 moterys iš skirtingų Lietuvos vietovių. Parengiamas Sambūrio įstatų bei steigimo planas.
Katalikiško moterų sambūrio Caritas įkūrimo/atkūrimo aktą pasirašo 7 narių steigiamasis komitetas: gydytoja Stasė Belickienė iš Birštono, ekonomistė iš Panevėžio Eugenija Marazaitė, gydytoja iš Marijampolės Emilija Montvilienė, filologė Jadvyga Stanelytė iš Kauno, inžinierė Regina Šalnaitė iš Kauno, geomorfologė dirvožemininkė Albina Pajarskaitė iš Kauno, slaugytoja iš Birštono Ona Valatkaitė.
1988 m. rugsėjo 17 d. moterys prisistato Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatoriams. Katalikiškas sąjūdis „Caritas“ laikraštyje „Atgimimas“ kreipiasi į Lietuvos moteris, kviesdamas burti Caritas grupes visoje Lietuvoje. Kvietime pirmą kartą nuskamba Carito šūkis „Kilti ir kelti!”
Lietuvos Carito informacija