12-os valandų kelionė traukiniais stovint, kad kuo daugiau pabėgėlių tilptų. Saugant, kad panikos ištikta minia nesužeistų vaikų. Kad niekas nepasimestų Neturint galimybės ne tik pervystyti naujagimį, bet ir pamaitinti krūtimi. „Jei ne šeima – viena su vaikais būčiau neišgyvenusi“, – sako Julija.

 

Pasitikdami Tarptaitinę romų dieną, kuri minima balandžio 8-ąją, vykome susitikti su šia Ukrainos romų šeima, kuri neseniai atvyko į Ruklą. Julijos vyrui Milušui 25 metai. Jų dukrytei Sofijai – 6, o karo išvakarėse gimusiam sūneliui Armenui – jau 3 metukai. Gaila, tačiau mažasis taip ir nepagyveno savuose namuose Kropivnycke, Kirovohrado apskrityje, kur likęs vietos romų bendruomenės autoriteto Milušo senelio statytas namas.

 

 

Kaip karas keičia gyvenimą Julija patiria nuo paauglystės. Augo Donecke, tad dar 2014-aisiais, prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, su tėvais viską palikę turėjo išvykti. Su kaimynais ryšiai nutrūko, tad Julija nežino, ar ten dar kas yra. Vėliau su tėvais gyveno Kirovohrade. 2022-ųjų vasarį prasidėjus plataus masto Rusijos karui prieš Ukrainą, karo pabėgėliais antrą kartą tapo ne tik ji, jos tėvai, bet jau ir vyras bei porelė vaikų.

Armenas gimė 2022-ųjų vasario 21-ąją, o po kelių dienų netoli gimdymo namų pasigirdo sprogimai. Kaip prisiminė po Cezario operacijos nuo žmonos nesitraukęs Milušas, visi buvo gabenami į rūsį, kur praleido 3 valandas. Dar po dviejų dienų netoliese pradėjo bombarduoti oro uostą, tad su naujagimiu, dukryte ir seneliais, kurie prižiūrėjo trimetę vyresnę dukrytę, kol jie buvo gimdymo namuose, nusprendė bėgti.

 

Julija tik per didžiausius vargus išrūpino gimimo liudijimą sūnui. Maldaute maldavo, kad jam išduotų dokumentus, nes visos tarnybos užsidarinėjo.

 

 

Kaip košmarą ji prisimena paniką mieste ir stotyse: „Žmonės gelbėdamiesi grūdosi į traukinius be bilietų, niekas nebuvo svarbu. Mes Armeną buvome paguldę lopšelyje, labiausiai saugojome vaikus, kad nesuspaustų panikos ištikta minia. Aš net negalvojau apie skausmą po operacijos, tik kad gyvi išliptume iš traukinio“.

 

 

 

Milušui įstrigusios eilės persėsti iš traukinio į traukinį. Atvykus iki Lvovo jų sūnus jau karščiavo, kaip sakė gydytojai, peršalo inkstukus. Julijai nenuostabu, nes buvo daug sergančių, kosinčių. Problema pakeisti sauskelnes. Galop susirgo ne tik mažylis, bet ir visa šeima.

 

Lvove savanoriai juos keletui dienų apgyvendino viešbutyje kaip sergančius ir su naujagimiu. Paskui jie glaudėsi kambarėlyje prie cerkvės, dar vėliau – sporto komplekso salėje ant patiestų čiužinių su keliasdešimt kitų karo pabėgėlių šeimų.

 

Po operacijos, evakuacijos streso, ligos ir antibiotikų dėl nekrintančios aukštos temperatūros Julija nebegalėjo pati maitinti kūdikio. Mišinukų parūpindavo savanoriai. „Gydytojas patarė duoti tos pačios rūšies, bet nebuvo. Laimei, Armenas ir tai ištvėrė. Gal pats Dievas mums padėjo, kad jam nekilo virškinimo problemų“, – tiki dviejų vaikų mama.

 

Nuolat kaukiančių sirenų siaubingai bijojo Sofija, kaip ir kiti vaikai. Šeima traukėsi į ramesnį Užhorodą prie pat Vengrijos sienos. Maisto produktais, mišinukais, drabužiais, gyvenamuoju plotu pabėgėlius šelpė nevyriausybinės organizacijos.

 

 

Kaip sako Milušas, iki karo viskas nuostabu buvo. Čerchasai, kuriuose gyveno su mama, už 100 kilometrų nuo Kirovohrado, tad būsimą nuotaką jis užmatė Instagrame. Kaip juokavo, draugystė prasidėjo nuo patiktuko. Iš pradžių susirašinėjo, draugavo, o netrukus ir susituokė.

 

 

Žmoną parsivedė į namą, kurį statė jo senelis. Tačiau gal tik Užhorode jam atėjo suvokimas, kaip radikaliai gyvenimą pakeitė karas. Kai sūnui buvo 3 mėnesiai, Julijos prašymu šeima dar bandė grįžti į namus. Tačiau pirmą rytą pamatė skrendant raketą, kurią numušė Ukrainos kariai. Milušo žodžiais, net žemė sudrebėjo. Vaikai labai išsigando sprogimo, tad skaudančia širdimi visi grįžo į Užhorodą.

 

Priežastis, kodėl po kurio laiko išvyko į Vokietiją – keliskart padidėjusios būsto nuomos kainos Užhorode. Tačiau ten nepritapo Julijos tėvai, kurie nemoka nei anglų, nei vokiečių kalbos. Šeima priėmė nelengvą sprendimą seneliams su anūkais vykti į Lietuvą, kuri – ir savesnė, arčiau Ukrainos. Tačiau Julija su Milušu tik mėnesį išbuvo be vaikų ir prieš kelias savaites taip pat atvyko į Ruklą.

 

„Iš tiesų, Lietuva – panaši į Ukrainą, panaši gamta, keliai. Net oras kitoks, nei Vokietijoje. Lietuvos ir Ukrainos žmonės panašesni. Jaučiame, kad čia mus labiau supranta“, – sakė Julija. Milušas jau susirado darbą žuvies fabrike, laukia leidimo gyventi Lietuvoje, kurį gavęs galės pradėti dirbti.

 

 

Didžiausias Julijos noras, kad būtų taika. Ne tik Ukrainoje – visame pasaulyje, kur nesiliauja karai. Pasak Milušo, ta nesantaika, smurtas visus žaloja, bet labiausiai – vaikus: „Sunku, nes nežinia, kas bus rytoj. Ką dar sugalvos Rusija. Todėl mes dabar, galima sakyti, gyvenam be plano“.

 

Jei pavyks rasti darbą, namie neliks ir Julija. Abu stengsis dirbti, kad galėtų išsinuomoti nebrangų butą.

„Kai atsistosime ant kojų, aš būtinai padėsiu kitiems – iš didelio dėkingumo, kiek pagalbos sulaukėme pačią pirmą dieną atvykę į Ruklą. Esu labai dėkinga šio centro darbuotojams, kurie mus globoja ir Svajonei iš Kauno arkivyskupijos Carito, kuri ne tik geras, bet ir labai gražus žmogus“, – sakė dviejų vaikučių mama.

 

 

Vokietijoje šeima nejuto neigiamos nuostatos į juos, kaip į romus, nes ten didelė tautų įvairovė. Tačiau nepasitikėjimą dėl jų tautybės yra tekę patirti ir iš kai kurių ukrainiečių. Milušas mini rusišką nacizmą, tačiau apibendrinimų vengia, kaip ir jo žmona Julija: „Nėra blogos ar geros tautos, tačiau kiekvienoje tautoje yra blogų ir gerų žmonių. O romai, tikriausiai, užkliūva todėl, kad mūsų labai daug, bet neturime savo valstybės. Gal dėl to toks ir santykis? Tačiau nesvarbu – romas esi ar žydas, svarbiausia – kaip elgiesi, ar teisingai savo vaikus auklėji, ar padedi jiems tapti gerais, išsilavinusiais žmonėmis“.

 

Įvairovė pačių romų bendruomenėse – didelė, priklausomai nuo kilmės, gyvenamosios vietos skiriasi kalba, tikėjimas, papročiai. Iš pastarųjų Julijai brangiausi, kad iki šiol vertinamas mergaičių padorumas, paklusnumas tėvams, o ištekėjus – vyrui. Pasak Milušo, tai priklauso ir nuo konkrečios aplinkos. Jis savo šeimoje visais klausimais linkęs tartis su Julija ir sprendimus priimti kartu.

 

 

Didžiausią įtaką Milušui padarė jo senelis – garbingas žmogus, jau nuo 14 metų padėjęs išlaikyti šeimą ir ilgainiui tapęs tuo, pas kurį kiti romai ateidavo patarimo. „Jis po savęs paliko gerą vardą. Tai mane sutikdavę kartodavo pažinojusieji mano senelį – autoritetą ne tik savo šeimoje, bet ir visoje bendruomenėje. Apie mane gerai atsiliepia, bet bijau, kad man nepavyks tapti tokiu dideliu žmogumi. Nes senelis ir aplinkiniams, ir saviems padėjo, ir vaikų, anūkų ateitimi pasirūpino. Suprantu, kad savo senelio aš nepranoksiu, tačiau darysiu, ką galiu“, – sako vyras.

 

 

 

Ne mažiau už vaikų išsilavinimą porai svarbus ir vertybių perdavimas: žmogiškumas, atjauta reikalingam pagalbos. Tačiau, kaip pastebi Julija, anksčiau romai buvo draugiškesni. Karas visus išblaškė, net ir prie vieno stalo nesurinksi.

 

„Ypač sunku palikti namus buvo tiems, kurie – be išsilavinimo, neturėjo dokumentų. Gyveno, kaip įpratę, o karas viską apvertė. Kalbos kursuose Vokietijoje sutikau nemažai romų, kurie nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Tiesiog sėdėjo ir klausėsi. Mano mama taip pat neraštinga. Be mūsų ji nieko negali. Išmoko pasirašyti, bet be pagalbos nežinotų, po kuo pasirašo. Kitoje šalyje ji net kelio nesužinotų. Tačiau naujoji romų karta – labai pasikeitusi: daug pasiekę, talentingi romai dalijasi patirtimi, vieni kitiems padeda įgyti išsilavinimą, kuris šiais laikais – būtinybė“, – kartojo Julija.

 

 

Per 23 ir 25 gyvenimo metus daug patyrę jauni žmonės turėjo patarimą ir nerimaujantiems dėl neaiškios situacijos Lietuvoje. Kaip sakė Julija, bijoti nereikia, bet būti pasiruošus – svarbu. Milušas ypač akcentavo santaupas. Jo nuomone, suma, kurią turėdama šeima galėtų jaustis ramiau – 7-8 tūkst. eurų. Tačiau visų svarbiausia – laikytis vienas kito, vienas kitam padėti.

 

 

Kauno arkivyskupijos Carito humanitarinės pagalbos koordinatorė Svajonė Lapiniauskienė pirmiau susipažino su Julijos bei Milušo vaikais, jų seneliais ir tik vėliau – su jaunąja romų pora.

 

 

 

„Dar 7 romų tautybės karo pabėgėlių šeimos iš Ukrainos Jonavos rajone apgyvendintos buvusioje Panoterių mokykloje. Pastatas – renovuotas, tačiau yra tik du dušai, o prausiasi apie 50 ten gyvenančių žmonių“, – pasakojo karitietė.

 

Arčiau miesto daugiau darbo galimybių, didesnėse parduotuvėse galima taupiau apsipirkti. Tačiau čia žmonės gana ilgai nemokėjo už gyvenimą, o mieste nuoma nepasiturintiems – per brangi. Kaip mato Svajonė, sunkiausia išgyventi vyresnio amžiaus žmonėms, nes jų galimybės dirbti –labai ribotos. Nelengva ir auginantiems daug vaikų, nors pliusas, kad darželinukus ir mokyklinio amžiaus Panoterių vaikus iki ugdymo įstaigų vežioja mokyklinis autobusėlis.

 

„Teoriškai, Panoteriai nėra Carito pagalbos „taškas“, tačiau teritorija priklauso Jonavos dekanato Caritui, tad su jo koordinatore Stanislava Daubariene pirmą kartą ten ir apsilankėme. Kokios paramos žmonėms reikėjo? Visų pirma maisto, skalbimo, higienos priemonių, nors tikrai galiu pasakyti, kad Jonavos savivaldybės Socialinių paslaugų skyrius stengiasi dėl tų žmonių: įrengtos elektrinės viryklės, skalbyklės. Ir aplinka ten graži – ramu, netoli miškas. Tik įsidarbinti problema“, – sakė S. Lapiniauskeinė.

 

 

Dalis Panoteriuose prisiglaudusių karo pabėgėlių dirbo pas vietos ūkininkus, bet ne su visais buvo atsiskaityta pagal susitarimą. Žmonės bandė skųstis, tad paskui jų iš viso į darbą nebepriėmė, nebenorėjo priimti ir kitų.

„Caritas bendradarbiai visada akcentuoja žmonėms, kad dirbtų tik legaliai, nes žodinių susitarimų be darbo sutarties nebūtinai laikomasi. Ginčo atveju mes nei vienai, nei kitai pusei negalime padėti. Todėl aiškiai sakome: turite dirbti tik legaliai, sudaryti normalias darbo sutartis ir gerai į jas įsiskaityti“, – pabrėžė Svajonė.

 

Didelė problema – nemokėti skaityti ir rašyti. Tokiems žmonėms, kaip minėtos romų šeimos močiutei, be artimųjų pagalbos svetimoje šalyje – prapultis. Tačiau Svajonei pati nedrąsiausia iš Rukloje lankytos romų šeimos pasirodė Julija.

 

„Labai mandagi, santūri jauna moteris. Dėkoja už viską. Ar bendraujant kliūtis, kad ji ir jos artimieji romai? Aš asmeniškai juos myliu, man jie labai gražūs, patinka, smagu su jais bendrauti. Vaikai ne tik draugiški, bet ir drąsūs. Iš tiesų skiriasi nuo bendraamžių ukrainiečių vaikų, kurie ne tokie atviri su nepažįstamais, skirtingai nei romai“, – lygino karitietė.

 

 

 

Dėl neigiamų nuostatų romų tautos atžvilgiu mes kaip visuomenė dar turime kur augti, mano Svajonė. Padėti ištiktiems nelaimės, nerūšiuojant pagal tautybę, rasę, kalbą ir kitus skirtumus turėtų būti ne tik Carito, bet ir kiekvieno žmogaus principas.

 

„Pora, su kuriais bendravome, apie tai nekalbėjo, bet aš manau, jog sunku gyventi, kai tu, kaip tautos atstovas, esi nepriimamas dėl blogų dalykų, kurių pats nesi daręs, kurių gal nėra darę net ir tėvai. Tačiau galų gale juk žmogus tik už save gali atsakyti. Todėl išankstinių neigiamų nuostatų reikėtų vengti ir nekelti didesnių reikalavimų romams, nei keliame sau ar saviems“, – akivaizdu karitietei.

 

 

Priėmimo ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centre taip pat pakalbinome socialinę darbuotoją Dalią Januškevičienę, kurios darbas – padėti čia gyvenantiems žmonėms susigaudyti, jei kyla neaiškumų.

 

 

„Ši romų šeima buvo gavusi prieglobstį Vokietijoje, tad jiems padėjau to prieglobsčio atsisakyti ir prašyti Lietuvoje. Kaip ir kitiems čia gyvenantiems žmonėms, reikėjo pagalbos susiorientuojant mūsų sveikatos, švietimo sistemose. Kai tik vaikai gavo leidimus gyventi Lietuvoje, iš karto tvarkėme pažymas į darželį, paaiškinome, kad tam reikalinga apsilankyti pas gydytojus, taigi, registravome vaikus pas juos. Padedame atsidaryti banko sąskaitas, paaiškiname, kaip kas vyksta“, – darbo kasdienybe dalijosi D. Januškevičienė.

Ruklos priėmimo centro gyventojai gauna „Maisto banko“ paramą, Caritas padeda kortelėmis maistui, drabužiais, gihienos priemonėmis.

 

Pabėgėliai iš Ukrainos Ruklos priėmimo centre nemokamai gali gyventi pusę metų, o po to – už mokestį. Čia dirba psichologas, kineziterapeutas, yra medicinos punktas, slaugytoja, atvažiuoja gydytoja. Lietuvių kalbos karo pabėgėliai iš Ukrainos mokosi nuotoliu.

 

 

Kaip pastebi socialinė darbuotoja, kitų tautybių žmonėms bene daugiausia sunkumų kyla ieškant darbo ir būsto: „Tam įtakos turi ir išankstinės neigiamos nuostatos. Tačiau negali pasakyti, kad romas bus blogesnis ar geresnis darbuotojas. Priklauso nuo atskiro žmogaus. Jei savo tėvynėje buvo darbštus, stengėsi, ir čia bus toks pat. Jei ten buvo tinginys, nuo savęs nepabėgs. Nuostatos, baimių, nepasitikėjimo kitų tautybių žmonėmis mes iš tiesų turime, nes Lietuvoje nėra tokios įvairovės, kaip kitur Europoje, tad leidimą gyventi Lietuvoje gavusiems kitų šalių piliečiams tai kelia papildomų iššūkių, ypač mažesniuose miesteliuose“.

 

Sudėtingiausias periodas atvykusiems – nuo maždaug mėnesio iki trijų, kol laukiama leidimų gyventi Lietuvoje. Kaip sakė socialinė darbuotoja, šiuo laiku Caritas padeda ir kortelėmis, kuriomis žmonės gali atsiskaityti už vaistus, ir maisto produktais bei higienos priemonėmis. „Visada su Carito humanitarinės pagalbos koordinatore Svajone palaikome ryšį, tariamės, padedame žmonėms“, – sakė Priėmimo ir integracijos agentūros Ruklos priėmimo centro socialinė darbuotoja.

 

Kalbėdama apie Rukloje apsigyvenusią romų šeimą D. Januškevičienė negailėjo gerų žodžių: „Jie stengiasi, Milušas dar laukia dokumento, kad galėtų pradėti darbuotis. Dukrytė Sofija pradėjo į darželį eiti. Jai reikia logopedo pagalbos, nes rugsėjį – į mokyklą, tad mama labai rūpinasi. Ir tėtis taip pat – su vaikais dalyvauja visuose užsiėmimuose. Kai žmonės patys stengiasi, malonu su jais bendrauti, o padėti kuo galime mes stengiamės visiems“.