JAV Valstybės departamentas paskelbė metinę ataskaitą apie prekybą žmonėmis, aprašydamas jos veidus, tai, kas padaryta pasaulio valstybėse kovojant su šiuo blogiu ir kas turi būti padaryta.

JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry, pristatydamas ataskaitą, pasakė, kad apie 20 milijonų žmonių yra pavergti įvairiose šalyse įvairiais būdais, o vergovės pramonė generuoja 150 milijardų dolerių apyvartą. Ataskaitos įvade jis priduria, kad prekybos žmonėmis ir pavergimo problema neegzistuoja tuštumoje, ji susijusi su daugeliu prielaidų – skurdu, nedarbu, korupcija, migracija. Tad kova prieš vergovę galiausiai neturi apsiriboti vien kriminaliniu persekiojimu, nors ir būtinu, jai reikia globalių pastangų.

Ataskaitoje pristatomi šiuolaikiniai asmenų pavergimo būdai, naudojant jėgą, spaudimą, apgavystę, skolas, grasinimus ar viso to kombinaciją, visaip juos išnaudojant ir pelnantis. Pirmiausia tai prekyba prostitucijos tikslais. Kartais suaugęs asmuo tarsi pats sutinka imtis prostitucijos, tačiau jo savanoriškas sprendimas nėra galutinis kriterijus, nes gali būti manipuliacijos pasekmė.

Tačiau vaikų iki 18 metų atveju jokių išlygų nėra. Bet kurio nepilnamečio dalyvavimas komercinėje prostitucijoje yra traktuojamas kaip prekybos žmonėmis atvejis ir nusikaltimas, kultūriniai ar socioekonominiai argumentai negalioja.

Kitas didelis prekybos žmonėmis sektorius yra priverstinis darbas. Kaip ir prostitucijos atveju, taip ir šiuo asmens deklaravimas, kad jis sutinka su išnaudojančiomis sąlygomis nėra galutinis kriterijus. Priverstinio darbo spąstai ypač gresia migrantams, bet ne vien. Asmenys išnaudojami statybos, tekstilės, žemės ūkio sektoriuose, kasyklose, tačiau taip pat elektronikos pramonėje ir sveikatos apsaugoje. Dažnai ypač moterų ir merginų atveju, kai priverstinis darbas yra lydimas ir seksualinio išnaudojimo.

Vienas iš būdų pavergti žmogų yra skolos, kurios kartais perduodamos iš kartos į kartą. Azijoje šimtai tūkstančių žmonių atidirba už savo protėvių skolas. Žinoma, išnaudotojai nustato tokius įkainius ar tokias palūkanas, kad darbininkas skolų negali išmokėti.

Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys ir į pavergimą namuose. Daugelyje šalių yra samdomi darbininkai, vyrai ir moterys, darbams namuose, privačioje aplinkoje, dažnai išnaudotojiškomis sąlygomis, be teisių, be apsaugos, mokant labai mažai, kartais ir visai nemokant, suvaržant judėjimo laisvę, užgauliojant ir stumdant. Pavergimą namuose sunku apčiuopti, nes inspektoriai ar pareigūnai negali jų kontroliuoti taip, kaip įmonių.

Nors nepilnamečiai gali dirbti kai kuriuos darbus, tačiau ataskaita perspėja ir dėl priverstinio vaikų įdarbinimo ir išnaudojimo. Vaikų pavergimu yra laikomas ir jų pavertimas kareiviais arba padėjėjais konfliktuose – šnipais, nešėjais, virėjais, tarnais, kartais seksualinių paslaugų teikėjais, atimant jų laisvę, iškraipant asmenybės vystimąsi, rizikuojant jų sveikata ar gyvybe.

Ataskaitoje yra vardijamos įvairios iniciatyvos prieš prekybą žmonėmis, tarp kurių išryškinta religinių lyderių deklaracija ir programa prieš šiuolaikinę vergovę, 2014 gruodžio 2 dienos susitikimo Vatikane vaisius, įtraukęs aukščiausius anglikonų, katalikų, musulmonų, budistų, induistų, ortodoksų ir žydų autoritetus. Ataskaitos skaitytojas atras ir popiežiaus Pranciškaus žodžius: „Paklauskime savęs, kaip pavieniai asmenys ir kaip bendruomenės, kaip mus paliečia, kasdieniame gyvenime, kai susitinkame ar turime reikalų su žmonėmis, kurie galėtų būti prekybos žmonėmis aukos, kai esame gundomi įsigyti daiktus, pagamintus išnaudojant kitus. Kai kurie iš mūsų užmerkia akis (...), bet kiti nusprendžia kažko imtis.“ Iš tiesų popiežius Pranciškus parėmė ar pats pradėjo daug iniciatyvų prieš žmonių pavergimo blogį.