Dalindamasi patirtimi, kaip susitaikė su savo senatve, Carito savanorė Vidutė Rupšlaukienė viliasi, kad jos liudijimas bus priimtas ne kaip pasipuikavimas: „Tiesiog noriu, kad seni, pagyvenę žmonės galėtų siekti daugiau ir jaustis reikalingais“, – sako ką tik sielovadinės rūpybos bei socialinio darbo studijas Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje baigusi šilutiškė 2 sūnų mama ir 6 anūkų močiutė. Dar ji globoja depresija sergančią moterį. Kaip sako karitietė, būtent senatvėje išsisprendžia klausimas, turime namus ar ne, ir kur juos surandame.
Esu Vidutė Rupšlaukienė, senjora, žmona, mama ir šešių vaikaičių močiutė. Su vyru užauginome du mylinčius ir gerbiančius sūnus, kurie vos sukakus 21-riems, vienas po kito išvyko gyventi į JAV. Čikagoje vedė vyresnysis, susilaukė mūsų pirmosios anūkėlės.
Dabar Oliviai – šešiolikti. Kai jai dar nebuvo metukų, tėvai nusprendė grįžti gyventi į marčios tėvynę – Lenkiją. Ten gimė antroji mergaitė. Kiekvieną vasarą per atostogas vykdavau pas juos, o jie atvykdavo į Lietuvą. Pramokau kalbėti lenkiškai. Labai skaudžiai išgyvenau netikėtas sūnaus skyrybas. Buvusi marti išsikėlė į Krokuvą. Matėmės retai.
Vėliau sūnus vedė kitą, gimė dar du anūkėliai. Jie visi keturi yra Lenkijos piliečiai, nekalba lietuviškai, tačiau meilės kalba yra stipresnė. Kiekvieną vasarą mergaitės atostogauja Lietuvoje, mažieji atvyksta ir per žiemos atostogas.
Jaunėlis sūnus Čikagoje gyvena jau 22 metus. Vedė lietuvaitę, vykome į jų vestuves. Augina porą nuostabių vaikučių.
Su vyru tris kartus lankėmės JAV, o aš paskutinį kartą buvau prieš penkerius metus. Buvo puiki patirtis pagyventi Amerikoje pusę metų ir dar spėti palaikyti ant rankų ką tik gimusį savo mažiausią anūkėlį... Paskutines dvi vasaras sulaukėme jų Lietuvoje.
Savo meilę vaikaičiams esu įnėrusi/įmezgusi į pledukus, kepurytes, suknytes, kol buvo mažiukai, paskutiniai darbai – megztiniai vyresniosioms Šv. Kalėdų proga.
Išleidome savo vaikus į savarankišką pasaulį, o savo tėvelius ir neįgalų brolį su brangia sese globojome, rūpinomės iki iškeliavo Amžinybėn. Tada kildavo klausimai: kas mumis rūpinsis senatvėje? Kaip viskas pasikeitė mūsų kartoje. Teko daug išgyventi, kol supratau, atradau save.
Senatvėje sugebėsime priimti save tik tada, jeigu savo gyvenimą statysime ant tvirto
pamato – ant Dievo, Jo šviesoje ir Ramybėje. „Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2Kor 4, 16).
Gyvenimo ir savo paties skonį gali atrasti tik tas, kas besąlygiškai priima save ir sau pritaria. Senatvė suprantamiau ir aiškiau parodo, ar žmogus iš tiesų buvo sau pačiam priimtinas.
Jei su dėkingumu atsigręžiame į savo gyvenimą ir su juo susitaikome – tampame palaima aplinkiniams net būdami silpni ir bejėgiai. Savo asmeniu parodome, kad nepaisant neišsipildžiusių svajonių ir likimo smūgių, gyvenimas gali būti kupinas pilnatvės ir „nesudužęs“. Uždavinys senatvėje susitaikyti su savimi ir savo gyvenimu yra nelengvas, bet įmanomas su Dievo pagalba.
Turime pasitikėti senais žmonėmis ir drąsinti juos pripažinti sumažėjusias savo galias
Tiktai taip jie galės senatvėje subręsti ir imtis užduočių, kurių iš jų reikalauja senėjimas.
Ribos žmogaus gyvenime yra ne tik neišvengiamos, bet ir vertingos. Kartais ir liga ar negalia sustabdo, kai persidirbame. Persidirbdami sunegaluojame. Taip pat egzistuoja ir neurologinės ribos bei metafiziniai ribotumai. Kiekvienas esame gimę konkrečioje vietoje, konkrečioje šeimoje, šalyje, konkrečiu istoriniu laikotarpiu. To mes patys negalime pasirinkti. Kažkiek galime pranokti savo šeimos biografiją ar istorinę situaciją, tačiau tik pripažinę, kad tai mus riboja.
Mano tėvai turėjo ribą – gyventi tol, kol jų neįgalus sūnus gyvens. Bijojo išeiti anksčiau, nes nenorėjo naštos užkrauti kitiems.
Rymanas rašo, kad gyvenimas ir pasaulis yra be galo platūs ir kupini stebuklų, tik ir laukiančių, kol bus atrasti; o žmogus yra toks turtingas, įvairiapusiškai sukurtas, kad kiekvienas gali surasti, kam skirti savo širdį ir polinkius – ar tai būtų aktyvi meilė, ar tiriamasis pasinėrimas į save, kūryba ar kokios nors užduoties įvykdymas. Su vienatve gali susitaikyti tik tas, kas atsigręžia į vidų ir ten sueina su giliausia savo esme. Taip jis ir savyje sugebės pailsėti, ir saugiai jausis pas Dievą. Galiausiai mes negalime išvengti vienatvės ištikus ligai ar mirties valandą. Turėtume į vienatvę žiūrėti kaip į mums duotą galimybę prasiskverbti į tai, kas mumyse yra esminio. Yra du pagalbos būdai vienatvėje pasijusti saugiai ir pakylėtai: pirmas – saugumo jausmą mums gali suteikti gamta, kad ir kur į ją atsigręžtume. Antras pagalbos būdas yra būti pakylėtam Dievo.
Negali duoti to, ko pats nesi gavęs
Būtent senatvėje išsisprendžia klausimas, turime namus ar ne, ir kur juos surandame. Jei mes nebegalime jų surasti pas draugus, artimuosius, privalome juos galiausiai surasti pas Dievą ir Dieve, vidinėje savo erdvėje, kurioje gyvena mūsų vidinė paslaptis, leidžianti mums ten jaustis namie. Ko savo gyvenime visada turėjome mokytis, senatvėje bus mūsų paklausta iš naujo. Sėkmė lydės tik tuomet, kai priimsime save su viskuo: su savo laimėjimais ir nesėkmėmis.
„Garbink ir laimink viską savo gyvenime! Garbindamas ir laimindamas imsi spinduliuoti aukščiausią – meilės – dažnį. Biblijoje žydai laimindami prišaukdavo sveikatą, turtus ir laimę. Jie žinojo, kokia yra laiminimo galia. Garbindami ir laimindami sunaikiname visą negatyvumą, tad garbink ir laimink savo priešus. Juos keikdamas tik pats sulauksi prakeiksmų ir taip sau pakenksi“. (Lisa Nichols). O, kaip tie žodžiai tinka šiandien...
Pagrindiniai susidomėjimo sielovada motyvai. Pasak Šv. Ignaco, – žmogus negali duoti to, ko pats nėra gavęs: jis neskleis išgelbėjimo žinios, jei pats nebus išgelbėtas; nepadės kitam, jei jam nebuvo padėta; nevienys širdžių, savo širdies nesuvienijęs.
Mano brangiausieji
.jpg)