Tikrumas iki kaulų smegenų: su patiriančiais benamystę – į Vargstančiųjų dieną

Pagrindinis Tikrumas iki kaulų smegenų: su patiriančiais benamystę – į Vargstančiųjų dieną
Carito Lietuvoje globėjas arkivysk. Kęstutis Kėvalas su benamystę ir vienišumą patiriančiais dienos centro „Ateik“ lankytojais.
 
Širdis gali tapti namais. Bei jeigu į ją nepakviečiame, visi patiria benamystę. Taip į žmones, kurie gyvena gatvėje ar vedini vienišumo atveria dienos centro „Ateik“ duris, kreipėsi Carito Lietuvoje globėjas, arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, pabrėždamas, kad širdies namai – nuostabiausia bendrystės dovana vieni kitiems. Pasitinkant Pasaulinę vargstančiųjų dieną Kauno arkivyskupijos Carito centro 10-ąjį gimtadienį šventė ir apie jį svajojusieji, ir prisidedantys prie saugios, priimančios, ne vertinančios, o padedančios aplinkos žmonėms, patiriantiems sunkiausias vargo formas.
 
Dienos centras „Ateik“ įsikūręs penktu numeriu pažymėtame Partizanų gatvės daugiabutyje Kaune. Tame pačiame pastate – Caritas sriubos valgykla, įvairias kitas socialines paslaugas kauniečiams teikiančios organizacijos. „Ateik“ dienos centras – su atskiru įėjimu. Plotelis vis dar žaliuojančios žolės aptvertas centro lankytojų meistrauta tvorele. Šventės dieną šie namai – kaip kiekvieni, laukiantys svečių. Sienos dekoruotos pačių lankytojų. Planuota, o paskui ir spontaniška muzikinė programa – taip pat jų.
 
Kauno arkivyskupijos Carito dienos centro patiriantiems benamystę ir vienišumą „Ateik“ nuotr.
 
Trumpas centro vadovės Rositos Mikėnienės prisistatymas ir nieko nelaukiant – Kauno arkivyskupijos Carito vadovo, diakono Arūno Kučiko pradžios žodis su padėka visiems, kurių gerumo dėka esame čia.
 
Centro vadovė Rosita Mikėnienė ir Kauno arkivyskupijos Carito vadovas, diakonas Arūnas Kučikas. Lietuvos Carito nuotr.
 
Be nuotykių – nė iš vietos
 
Arkivyskupo K. Kėvalo sveikinimą „anonsuoja“ įspėjimai mobiliuosiuose telefonuose pasitikrinti, ar veikia ryšys. Geresnio akcento nesugalvosi priminimui, kad sekmadienį – Vargstančiųjų diena. Jai skirtos popiežiaus Žinios temą „Vargšo malda kyla į Dievą“ lydi arkivyskupo provokacija: „O ką – mūsų nekyla? Tik vargšo?“ ir kaip atsakymas – jūreivių išmintis: „Kas nėra skendęs – nėra meldęsis“.
 
Apžvelgiant praėjusius 10 metų diakonui Arūnui rūpėjo kalbėti ne apie skaičius, bet daugiau apie vidines nuostatas, pamokas, atradimus. Drauge su bendražygiais dienos centrą „Ateik“ kūrusi Milita Žičkutė-Lindžienė iš Kauno Carito išskyrė 10 svarbiausių akcentų. Pradėjo nuo žlugusio idealizmo – realybės suvokimo pačioje veiklos pradžioje. Praktiniame socialiniame darbe auginantis „skūrą“ aiškėjo, kad tikslas – ne gelbėti žmones, o pristabdyti kritimą būnant kartu. Su kai kuo net atsisveikinti. Jei vieno žmogaus buvimas kenkia penkiolikai, kai ko neįsileisti. Mokytis rinktis mažesnį blogį, aiškiai brėžiant ribas, kurios čia nuolat ir vėl iš naujo išbandomos.
 
 
Milita Žičkutė-Lindžienė. Lietuvos Carito nuotr.
 
Nori pas popiežių? Važiuojam!
 
Turi asmens dokumentą? Turiu. Nori pas popiežių? Noriu. Tai važiuojam. Maždaug taip pokalbį 2016-aisiais minint Gailestingumo metus su vienu iš centro lankytojų prisimena Milita. Tai buvo dešimtmečio įvykis! Nes net išvyka į kitą miestą kai kuriems – ypatingas nuotykis, kaip ir ėjimas į kiną, teatrą, boulingą ar važiavimas prie jūros. Nuostabu, kad pramogų organizatoriai vis dažniau pagalvoja apie galimybę dovanoti tokias patirtis namų neturintiems žmonėms, kai kuriems tai būna pirmas kartas ar kartas po 10-20 metų. Atsilygindami šie laužo visuomenėje nusistovėjusius neigiamus stereotipus apie „benamius“ ir tikrai yra labai dėkingi už naujas patirtis.
 
Trečias Militos įvardytas centro dešimtmečio atradimas – kad benamystę patiriantis žmogus turi ką duoti. Savanorystė zoologijos sode, gyvūnų prieglaudoje, pagalba įvairiose Carito akcijose, įrengiant patalpas Ukrainiečių integracijos centre Kaune, rūpinimasis paties benamystės centro patalpomis bei aplinka, prisidedant prie atmosferos ir visiems bendrų taisyklių kūrimo, stiprina tarpusavio ryšius bei pasitikėjimą savimi.
 
Kauno arkivyskupijos Carito dienos centro patiriantiems benamystę ir vienišumą „Ateik“ nuotr.
 
„Centro veidas nuolat kinta ir visų pirma priklauso nuo komandos. Per 10 metų čia darbavosi apie 20 žmonių. Keitėsi veiklos ir patys ateinantieji. Tendencija, kuri pastaraisiais metais ryškėjo, kad vis dažniau į dienos centrą užsuka žmonės, kurie turi, kur gyventi, bet yra labai vieniši. Liūdna ir skaudu, kad benamystę patiriančiųjų centras daliai Kauno žmonių yra vienintelė vieta, kur jie gali ateiti pabendrauti. Esame užuovėja tiems, kurie nepritampa, ypač turintiems psichikos sveikatos bėdų. Jeigu tik žmogus nekelia problemų kitiems, leidžiame jam pas mus būti, nes kur toks žmogus eis?“ – klausia M. Žičkutė-Lindžienė.
 
Daiktai turi kojas
 
Iššūkiai slegia, bet nesustabdo. Tai daiktai, įgaunantys kojas, bandymai vartoti centro viduje, konfliktai iki susistumdymo per ramybės palinkėjimą Šv. Mišiose. Ne dažnai, bet kviečiama policija. Tai nuolat moko budrumo ir taisyklių priminimo vieni kitiems.
 
Išbandyti būdai pasiekti labiausiai pažeidžiamus žmones – darbas gatvėje, vykstant į šilumines trasas bei kitas vietas, kurios neturintiems namų bent iš dalies juos atstoja. Įsidarbinimo skatinimas, psichologo pagalba. Viena iš svajonių, kuri pamažu virsta galimybe – dirbtuvėlės. Čia patiriantys benamystę savo rankomis bando kurti nedidelius darbelius, gali juos dovanoti. Šiuo metu iš medžio drožiami ir spalvinami namukai – raktų pakabukai.
 
Patiriantys benamystę savo rankomis bando kurti nedidelius darbelius, šiuo metu iš medžio drožia ir spalvina namukus – raktų pakabukus.
 
„Svarbiausia – žmogaus orumas ir vertė, neteisiantis požiūris, priėmimas. Taip pat – pasitikėjimas Dievu. Mums ir patiems to reikia, o ypač reikėjo centro gyvavimo pradžioje. Kai sausį likdavome be lėšų, prašydavau, kad centras užsidarytų bent kovą, kai nors truputį šilčiau. Laimei, Kauno savivaldybės ir rėmėjų pagalba pavyko tas duobes peržengti“, – dėkinga M. Žičkutė-Lindžienė.
 
Žmogui svarbu kam nors rūpėti. Tai tiesa, kuri Carite patvirtinama vis iš naujo. Ateinantiems į dienos centrą svarbu pasakyti apie savo buvimą, būti išgirstiems, kur eis, ką veiks. „Vienas jautresnių metų momentų – benamystės centro gyventojų tradiciškai tvarkomi kapai Karmėlavoje, kur palaidoti neatpažinti žmonės ir pasikalbėjimai po to. Ar ir po manęs liks tik kauburėlis su suklypusiu kryželiu be vardo? Neišnykti be ženklo, būti naudingu, pamatytu, priimtu kiekvienam yra svarbu“, – akivaizdu Militai.
 
Sėkmės istorijos
 
Kaip pamatuoti sėkmę dienos centre benamystę patiriantiems žmonėms? Akivaizdu, kad pokalbio neužteks, jei 10-20 metų žmogus ritosi nuo kalno. Kaip radijo laidoje apie Kauno arkivyskupijos Carito dienos centrą „Ateik“ sakė diakonas A. Kučikas, ir patys savo šeimose ar pažįstamų ratuose turime žmonių, kuriems net su didele pagalba nepavyksta pakeisti įpročių ar situacijų, kurios smukdo. Militai sėkmė tai maži žingsneliai: po truputį besikeičiančios nuostatos, atsirandantis rūpestis vieni kitais: „Tai jau yra širdies praplėtimas, kai žmogui nebe tik jis pats rūpi. Nors yra gražių momentų, kai lankytojui pavyksta parūpinti socialinį būstą, susirasti darbą, ilgiau išsilaikyti jame. Svarbi sėkmės dedamoji – savanoriai, kurie skiria laiko, sugalvoja veiklų; ateinantys į dienos centrą susitikti su lankytojais; bendradarbiai; kaimynai; rėmėjai, kurie tiek finansiškai, tiek paslaugomis ar žiniomis stiprina centrą. Didžiulė padėka katalikiškiems fondams, savivaldybei ir jos tarnautojams, su kurių pagalba pavyksta kurti pagalbos ir bendradarbiavimo tinklą“.
 
Paramos dėka centras „Ateik“ kaip saugi erdvė tarnavo 2724 dienas (10 896 valandas). Per 10 metų čia darbavosi apie 20 žmonių. Ne mažiau svarbiu M. Žičkutė-Lindžienė įvardijo ir požiūrio kaitą, kurią atspindi perėjimas nuo įvardijimo „benamis“ iki „benamystę patiriantis asmuo“. Nes pirmiausia ir svarbiausia yra žmogus, o tik paskui – kokioje situacijoje atsidūręs.
 
Prisikėlę padeda kitiems: Jūratės, Gražinos ir Andrėj patirtys
Ingrida Radzevičė ir Jūratė. Vilniaus arkivyskupijos Carito nuotr.
 
Prisikėlusieji padeda kitiems. Tai liudijo ne vienas sveikintojas, atvykęs į centro gimtadienį. Kaip sakė Vilniaus arkivyskupijos Carito socialinio centro „Betanija“ vadovė Ingrida Radzevičė, prieš 7 metus įsidarbinus socialine darbuotoja, pirmasis jos atvejis buvo benamė moteris Jūratė, tragiškai netekusi mamos, patyrusi partnerio smurtą. „ Darbavomės beveik dvejus metus. Visko buvo, tačiau šiuo metu Jūratė gyvena savo būste, dirba Carito virtuvėje, padeda benamystėje atsidūrusiems ir šiandien yra čia“, – sakė Ingrida.
 
Apie priklausomybę nuo narkotikų, sveikimą ir pasitikėjimą, kurį nebuvo lengva susigrąžinti, kalbėjo Carito centro kaimynė Gražina. Iš žemo slenksčio paslaugų klientės ji tapo darbuotoja. Baigusi magistrantūros studijas universitete, įkūrė paramos fondą „Rigra“.
 
Gražina Carito dieos centro patiriantiems benamystę ir vienišumą šventėje. Lietuvos Carito nuotr.
 
Kėdainių bendruomenės socialinio centro ir, kaip pats sakė, „nakvynkės“ vardu kolegas sveikinusio Andrej gyvenimo laivas irgi skendo. Su geros valios žmonių ir krikščioniškos bendruomenės pagalba atsitiesęs jis padeda sergantiems priklausomybėmis. „Dirbame su gatvės žmonėmis, reabilituojame, bandome įtraukti į darbo rinką. Žinau, kas yra nevyriausybininkai – nebus kapeikos, bet vis viena dirbsite, todėl lenkiu savo žilą galvą ir telaimina jus Dievas“, – sakė 25 metus socialiniu darbuotoju dirbantis priklausomybių konsultantas.
 
Trys tipiški klausimai
 
Pasak Kauno miesto socialinių paslaugų skyriaus vedėjos Jolantos Baltaduonytės, trys dažniausi klausimai, kurie kyla visuomenei, kalbant apie benamystės situacijoje esančius žmones: kiek jie kainuoja visuomenei, kuo jie patys prisideda ir kodėl aš turiu prisidėti prie benamystės problemų sprendimo. Pasak J. Baltaduonytės, toks visuomenės požiūris neskatina sunkiose situacijoje atsidūrusių žmonių ieškoti išeičių: gerai, kaip yra, nes esu ir būsiu nereikalingas.
 
Kauno miesto socialinių paslaugų skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė. Lietuvos Carito nuotr.
 
„Savaitę lankančiam tokį dienos centrą nerealu kelti didelių tikslų – įsidarbinti ir pan. Kodėl jam turi kažkas rūpėti, jei jis niekam nerūpi? Dalis tokių žmonių ne tik nemokėtų parašyti CV, bet ir neturi rašymo įgūdžių. Todėl pirmiausia mes turime būti dėkingi tokioms organizacijoms, kaip Caritas, socialinių paslaugų centrams ir žmonėms, kurie nebijo šio iššūkio ir ne visada teigiamo visuomenės požiūrio dėl pagalbos esantiems atskirtyje. Linkiu, kad ir toliau matytumėte galimybę tuose žmonėse ir padėtume jiems patikėti savimi. Visų neišgelbėsime, nes dalis iš tiesų patys kalti dėl savo padėties, kaip, beje, ir mes kalti dėl savų nuodėmių, tik gal mums labiau pasisekė, nes turėjome palaikančią aplinką, nebuvome žlugdomi, gal pasisekė, kad charakteriai buvo stipresni. Taigi, mano palinkėjimas būtų – nepasiduokit. Ir tikimės, kad kai prie 10 prisidės dar vienas nulis – vėl ateisime švęst kartu“, – juokavo Kauno savivaldybės atstovė.
 
Centro „Ateik“ bendruomenę sveikino kolegos iš Kauno rajono, Jurbarko ir Jonavos savivaldybių, bendražygiai iš „Maisto banko“, Karalienės Mortos mokyklos atstovai, kolegos karitiečiai ir žinoma – Lietuvos Carito vadovė Deimantė Bukeikaitė.
 
Lietuvos Carito vardu kolegas sveikino organizacijos generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė. Kun. Manto Šideikio nuotr.
 
Tikrumas – iki kaulų smegenų
 
Kai Milita pradėjo svajoti apie vietą Kaune, kurioje benamystę patiriantys žmonės būtų priimti tokie, kokie yra, Deimantė labai tuo tikėjo, palaikė. Ir pati čia ne kartą būdama jautė pokytį. Kad nebelieka kaukių, tik tikrumas iki pat kaulų smegenų. 
 
„Arkivyskupui Kęstučiui kalbant apie Vargstančiųjų dieną „Vargšo malda kyla į Dievą“, pagalvojau, kad mes visi į Jį kreipiamės net jei nepriskiriame savęs tikintiems. Kai labai sunku sakome: „Dieve, Dieve“, o kai pasiseka – „Ačiū Dievui“. Tai kasdienis mūsų bendravimas su Dievu, kurio gal neatpažįstame, bet kuris mus visus stiprina. Caritas yra ne „apie“ žmones, o „su“ jais, tad esu labai dėkinga visiems, kurie dalijosi savo istorijomis. Ačiū atvykusiems ne tik iš Vilniaus, Kauno, Kauno rajono, bet ir kitų Lietuvos miestų. Tai rodo, kokie vienas kitam esame svarbūs“, – sakė D. Bukeikaitė, centro vadovei Rositai įteikdama Carito aukotojų dovaną – čekį bendruomenės „Ateik“ svajonėms pildyti.
 
 
Daugiau informacijos apie Carito dienos centrą benamystę ir vienišumą patiriantiems kauniečiams, kontaktus ir kaip prisidėti prie pagalbos šiems žmonėms rasite paspaudę šią nuorodą. 
 
Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas