Vasario 16-ąją – garbingi valstybiniai apdovanojimai Carito žmonėms

Pagrindinis Vasario 16-ąją – garbingi valstybiniai apdovanojimai Carito žmonėms
Vasario 16-ąją minint Valstybės atkūrimo dieną Lietuvos Prezidentas trims Carito darbuotojams įteiks garbingus valstybinius apdovanojimus.
 
Už nuopelnus šaliai ir jos žmonėms Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi pagerbta Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinės tarnybos vadovė Snieguolė Rudzinskienė, Kauno arkivyskupijos Carito administratorei Onai Virbašiūtei Prezidentas įteiks Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapijos Carito koordinatorei Aurelijai Lipskei – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį.
 
Šventės išvakarėse visų trijų karitiečių paklausėme asmeniškesnių klausimų:
 
  1. Kada jos – laimingiausios?
  2. Dėl ko labiausiai skaudėjo ar skauda širdį?
  3. Ko palinkėtų Valstybės atkūrimo dieną mininčiai Lietuvai?
 
Džiaugiasi šeima ir lankytojų atvirumu, skauda dėl jaunų
 
Kalbėdama apie laimę S. Rudzinskienė visų pirma mini mylinčią šeimą, kurią branginai ir kuria džiaugiasi.
 
„Laiminga esu, kad gyvename šalyje, kur nėra karo. O ir Carito Socialinės tarnybos lankytojais džiaugiuosi, kai jie ateina gerai nusiteikę, padėkoja, pasako, kad mus gerbia, kad esame geri žmonės, o mūsų darbas – reikalingas“, – sako Snieguolė.
 
Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinės tarnybos vadovė Snieguolė Rudzinskienė už nuopelnus šaliai ir jos žmonėms apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Vilniaus arkivyskupijos Carito ir Prezidentūros nuotr. koliažas.
 
Vis dėlto, skausmo ji taip pat patiria, o ypač skauda širdį dėl jaunų žmonių, kurie nežino, kaip gyventi, yra augę vaikų namuose, kiti turi tėvus, tačiau ateina į Carito socialinę tarnybą su didelėmis bėdomis, skauduliais. Būna, išsiverkia, pasako, kad neturi išeičių, yra pasimetę. Pokalbis, geras žodis padeda ir palaiko, o platus Carito teikiamos pagalbos spektras leidžia realiai jiems padėti.
 
„Daugiau gyvenimo patyrę vyresni socialinio centro lankytojai – gal labiau prisitaikę, apsipratę su savo padėtimi, lengviau pasipasakoja, pasiguodžia, tačiau jiems taip pat reikalingas išklausymas ir buvimas šalia“, – sako 29 metus Carite dirbanti S. Rudzinskienė.
 
Jos linkėjimas Valstybės dieną pasitinkančiai Lietuvai – visų pirma taikos, o žmonėms – daugiau džiaugsmo ir sutarimo. Juk tokia graži mūsų šalis, daug gerų žmonių turime, tik reikia daugiau tikėti vieni kitais ir Dievu. Prašyti Jo užtarimo Ukrainai ir kitoms karo alinamoms tautoms.
 
„Linkėčiau, kad mūsų lyderiai siektų vieningumo, o ne didintų atskirtį, kad būtų mums pavyzdys, kaip visi, kovojusieji už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – sako ilgametė Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotoja.
 
Organizacijoje nuo pirmojo Carito suvažiavimo
 
Daugeliui pažįstama, šiltai Onute vadinama O. Virbašiūtė organizacijoje – nuo pirmojo Carito suvažiavimo 1989-aisiais, taigi, jau 35 metus. Sako, labiausiai per tą laiką į širdį įsirašė įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonių begalinis noras padėti kitam. Teko sutikti tikrai daug geros valios žmonių. Neįmanoma pamiršti jų gailestingumo.
 
Kauno arkivyskupijos Carito adminstratorė Ona Virbašiūtė. Ievos Stadalninkaitės ir Preidentūros nuotr. Koliažas
 
Paklausta, kada pati jaučiasi laiminga, O. Virbašiūtė susimąsto: „Jeigu šio klausimo būtų paklausta prieš keletą metų, nuoširdžiai būčiau neatsakiusi, o dabar, įvertinus praeitą kelią, galiu drąsiai sakyti, kad esu dėkinga Dievui už sutiktus žmones, kuriuos man teko pažinti visus mano gyvenimo Carite metus darbuojantis kartu“.
 
O dėl ko labiausiai skauda širdį? Žinoma, dėl daug ko. Pvz., kai pasielgiama neišmintingai ar skubotai, neįsigilinus į konkretaus žmogaus situaciją. „Tenka pripažinti, kad ir iki šiol skauda širdį matant garbaus amžiaus žmones, kuriems reikia ne tik pagelbėti bet labai svarbu surasti paguodos žodį“, – sako Onutė.
 
Visada norisi didžiuotis savo šalimi, kad esi jos pilietis, kad gali mylėti, kurti, auginti vaikus, juolab, iš tikro turime kuo didžiuotis – esame laisvos Lietuvos piliečiai. Tačiau minint valstybės atkūrimo dieną, O. Virbašiūtė prisimena ir kiek daug kelio nueita, kad gyventumėme laisvoje Lietuvoje.
 
„Manau, mes visi visų pirma linkime Lietuvai taikos“, – sako ilgametė karitietė.
 
Kasdien mokomės dėkoti, nesmerkti ir neteisti
 
Kaip ir daugelio karitiečių, Aurelijos kelias organizacijoje prasidėjo nuo savanorystės. Klaipėdoje ji ne tik rūpinasi pagalba labiausiai vargstantiems, bet ir telkia jaunuosius karitiečius, į veiklas įtraukdama Lietuvos bei užsienio studentus.
 
Apie darbus galėtume kalbėti be galo be krašto, tačiau šventės išvakarėse Aurelijos taip pat klausėme, kada ji asmeniškai buvo laimingiausia, dėl ko labiausiai skaudėjo širdį ir ko palinkėtų mums visiems.
Į pirmąjį klausimą Aurelija atsakė iškart: laimingiausia buvo, kai gimė vaikai. Visada džiaugiasi susitikdama su artimaisiais: vaikais, tėveliais, sesės šeima, draugais.
 
„Labai branginu ir vertinu mūsų laiką kartu. Carite patiriu laimės akimirkų kasdien bendraudama su savanoriais, senjorais, jaunimu, studentais. Džiugina kartu nuveikti gražūs, prasmingi darbai, degančios akys ir širdys, ateities planai, svajonės ir vizijos. Savanoriai yra mūsų organizacijos tikrieji herojai, mūsų didžiausias turtas ir stiprybė, o aš jų apsuptyje kasdien“, – sako A.Lipskė.
 
Klaipėdos Taikos Karalienės parapijos Carito koordinatorė Aurelija Lipskė. Asmeninio albumo ir Prazidentūros nuotr.
 
Tai, dėl ko labiausiai jai skaudėjo ir skauda širdį – taip pat Carito kasdienybė. „Nors kasdien patiriu daug džiaugsmingų akimirkų, bet šalia visada yra daug skausmo, netekčių, skurdo, neteisybės... Sukrečia palikti be priežiūros seni tėvai ir vaikai esantys nepalankioje situacijoje... Bet kasdien mokomės dėkoti, nesmerkti ir neteisti“, – dalijasi Aurelija.
 
Savo šaliai, kaip ir žmonėms, ji linki taikos, klestėjimo, o taip pat – visa siela ir protu mylėti Dievą.
 
Parengė Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas