Mumyse glūdi nuolatinis nerimastingas noras įgyvendinti aukštesnius tikslus, siekimas „daugiau“. Štai kodėl, jums, jaunuoliai, nepakanka „žvelgti į gyvenimą iš balkono“, – Žinioje Pasaulinei jaunimo dienai, kurią lapkričio 24-ąją minėsime 39 kartą, rašo popiežius Pranciškus. Dalijamės šios Žinios vertimu.
Popiežius Pranciškus
Žinia 39-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga
Žinia 39-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga
2024 m. lapkričio 24 d.
Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, nepavargs eidami (plg. Iz 40, 31).
Brangūs jaunuoliai!
Praėjusiais metais pradėjome eiti vilties keliu Didžiojo jubiliejaus link apmąstydami šventojo Pauliaus žodžius „Džiaukitės viltyje“ (Rom 12, 12). Ruošdamiesi 2025 m. jubiliejinei piligrimystei, šiemet semiamės įkvėpimo iš pranašo Izaijo, kuris sako: „Tie, kurie pasitiki Viešpačiu, [...] nepavargs eidami“ (Iz 40, 31). Šie žodžiai paimti iš vadinamosios Paguodos knygos (Iz 40–55), kurioje skelbiama Izraelio tremties Babilone pabaiga ir naujo vilties bei atgimimo amžiaus pradžia – Dievo tauta gali grįžti į tėvynę dėl naujo „kelio“, kurį istorijoje Viešpats atveria savo vaikams (plg. Iz 40, 3).
Ir mes šiandien gyvename laikais, paženklintais dramatiškų aplinkybių, kurios kelia neviltį ir neleidžia ramiai žvelgti į ateitį, – tai karo tragedija, socialinė neteisybė, nelygybė, badas, žmogaus ir kūrinijos išnaudojimas. Dažnai didžiausią kainą mokate jūs, jaunimas, jaučiate ateities netikrumą ir nematote savo svajonių įgyvendinimo perspektyvų. Todėl jums kyla grėsmė gyventi be vilties, tapti nuobodulio ir melancholijos kaliniais, kartais pasiduoti iliuzijoms įsitraukiant į nusižengimus ir destruktyvius dalykus (plg. Bulė Spes non confundit, 12). Štai kodėl, brangieji, norėčiau, kad ir jus pasiektų vilties žinia, kaip Izraelį Babilone, – ir šiandien Viešpats atveria prieš jus kelią ir kviečia juo žengti su džiaugsmu ir viltimi.
1. Gyvenimo piligrimystė ir jos iššūkiai
Izaijas pranašauja apie „ėjimą nepavargstant“. Tad apmąstykime šiuos du aspektus: ėjimą ir nuovargį.
Mūsų gyvenimas yra piligrimystė, kelionė, raginanti pranokti savo ribas, laimės paieškos kelias; ypač krikščioniškasis gyvenimas yra piligriminė kelionė link Dievo, mūsų išganymo ir visų gėrybių pilnatvės. Tame kelyje įvykdyti tikslai, patirti pasiekimai ar sėkmės, jei jie lieka tik materialūs, po pradinio pasitenkinimo akimirkos vis tiek palieka mus alkanus, trokštančius gilesnės prasmės; tie dalykai iki galo nepatenkina mūsų sielos, nes mus sukūrė Tas, kuris yra Begalybė. Todėl mumyse glūdi transcendencijos troškimas, nuolatinis nerimastingas noras įgyvendinti aukštesnius tikslus, siekimas „daugiau“. Štai kodėl, kaip jau ne kartą esu sakęs, jums, jaunuoliai, nepakanka „žvelgti į gyvenimą iš balkono“.
Nors pradedame savo kelionę entuziastingai, vis dėlto normalu, kad anksčiau ar vėliau imame jausti nuovargį. Kai kuriais atvejais nerimą ir vidinį nuovargį sukelia socialinis spaudimas siekti tam tikrų sėkmės standartų studijose, darbe ir asmeniniame gyvenime. Tai sukelia liūdesį, nes gyvename tuščio aktyvizmo šurmulyje, kuris verčia mus užpildyti savo dienas tūkstančiais dalykų ir vis tiek jausti, kad niekaip neįstengiame padaryti užtektinai ir atitikti aukščiausio lygio reikalavimų. Šį nuovargį dažnai lydi nuobodulys. Ši apatijos ir nepasitenkinimo būsena būdinga tiems, kurie nieko nesiima, neapsisprendžia, nesirenka, niekada nerizikuoja ir mieliau lieka savo komforto zonoje, užsisklendę savyje, matydami ir vertindami pasaulį iš už ekrano, niekada „nesitepdami rankų“ problemomis, kitais žmonėmis, gyvenimu. Toks nuovargis yra tarsi cementas, į kurį panardintos mūsų kojos, ilgainiui jis sukietėja, apsunkina, paralyžiuoja ir neleidžia judėti į priekį. Man labiau patinka keliaujančiųjų nuovargis, o ne nuobodulys tų, kurie stovi vietoje ir nenori leistis į kelionę!
Paradoksalu, bet priemonė nuovargiui įveikti nėra stovėti vietoje ir ilsėtis. Veikiau reikia leistis į kelią ir tapti vilties piligrimais. Tai mano kvietimas jums: keliaukite viltyje! Viltis įveikia bet kokį nuovargį, krizę ar nerimą, suteikia stiprią motyvaciją eiti pirmyn, nes ji yra dovana, kurią gauname iš paties Dievo: Jis pripildo mūsų laiką prasmės, apšviečia mus kelyje, parodo mums gyvenimo kryptį ir tikslą. Apaštalas Paulius pavartojo stadione lenktyniaujančio ir pergalės prizo siekiančio atleto įvaizdį (plg. 1 Kor 9, 24).
Tie, kurie esate dalyvavę sporto varžybose – ne kaip žiūrovai, bet kaip jų dalyviai, – gerai žinote, kokios vidinės stiprybės reikia norint pasiekti finišo liniją. Viltis yra būtent ta nauja, Dievo įlieta jėga, įgalinanti mus ištvermingai atsilaikyti lenktynėse; viltis suteikia „toliaregį žvilgsnį“, permatantį dabarties sunkumus ir nukreipiantį mus į tikrą tikslą – bendrystę su Dievu ir amžinojo gyvenimo pilnatvę. Jei yra gražus tikslas, jei gyvenimas nenueina į nebūtį, jei tai, apie ką svajoju, ką planuoju ir įgyvendinu, nebus prarasta, tada verta keliauti ir prakaituoti, įveikti kliūtis ir patirti nuovargį, nes galutinis atlygis yra nuostabus!
2. Piligrimai dykumoje
Gyvenimo piligrimystėje neišvengiamai teks susidurti su iššūkiais. Senovėje ilgesnėse piligriminėse kelionėse tekdavo patirti metų laikų ir klimato kaitą, eiti gražiomis pievomis ir vėsiais miškais, taip pat įveikti snieguotus kalnus ir karščiu alinančias dykumas. Ir tikintiesiems gyvenimo piligrimystė ar kelionė į tolimą tikslą tebereikalauja varginančių pastangų, panašiai kaip Izraelio tautai teko vargti keliaujant per dykumą į Pažado žemę.
Tai galioja kiekvienam iš mūsų. Gavusieji tikėjimo dovaną išgyvenote ir laimingų akimirkų, kai Dievas buvo šalia ir jautėte jo artumą, ir akimirkų, kai patyrėte dykumą. Gali atsitikti taip, kad po pradinio entuziazmo studijuojant ar dirbant, patiriant polėkį sekti Kristumi – santuokoje, kunigystėje ar pašvęstajame gyvenime – ateina krizė, dėl kurios gyvenimas atrodo kaip sunkus ėjimas dykuma. Tačiau šie krizės laikotarpiai nėra prarastas ar nenaudingas laikas, jie gali tapti reikšminga galimybe augti. Tai akimirkos, kai išgryninama viltis! Krizių metu iš tiesų žlunga daugelis netikrų, per mažų mūsų širdžiai „vilčių“, jos demaskuojamos, ir taip liekame nuogi savo pačių ir esminių gyvenimo klausimų akivaizdoje, anapus visų iliuzijų. Tuomet kiekvienas iš mūsų gali savęs paklausti: kokiomis viltimis grindžiu savo gyvenimą? Ar jos tikros, ar tai tik iliuzijos?
Tokiomis akimirkomis Viešpats mūsų neapleidžia; jis tėviškai prisiartina ir visada duoda duonos, kuri atgaivina mūsų jėgas, kad galėtume keliauti toliau. Prisiminkime, dykumoje keliaujančiai tautai jis davė manos (plg. Iš 16), o pavargusiam ir nusivylusiam pranašui Elijui du kartus pasiūlė duonos paplotį ir vandens, kad jis galėtų eiti „keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat Dievo kalno Horebo“ (plg. 1 Kar 19, 3–8). Šiuose bibliniuose pasakojimuose Bažnyčios tikėjimas įžvelgė brangios Eucharistijos dovanos provaizdžius: tai tikroji mana ir tikras išteklius, viatikas, kurį Dievas duoda palaikydamas mus kelionėje. Pasak palaimintojo Karolio Akučio, Eucharistija yra greitkelis į dangų. Jaunajam Karoliui Eucharistija tapo svarbiausiu kasdieniu susitikimu! Taip glaudžiai susivieniję su Viešpačiu, einame nepavargdami, nes jis eina su mumis (plg. Mt 28, 20). Kviečiu iš naujo atrasti didžiąją Eucharistijos dovaną!
Neišvengiamais nuovargio momentais savo piligrimystėje šiame pasaulyje mokykimės ilsėtis kaip Jėzus ir Jėzuje. Jis pataria grįžusiems iš misijos mokiniams (plg. Mk 6, 31) pailsėti; taip pat pripažįsta, kad ir jums reikia kūno poilsio, laisvo laiko papramogauti, pasimėgauti draugų kompanija, pasportuoti ir net išsimiegoti. Tačiau yra gilesnis poilsis, sielos poilsis, kurio daugelis ieško, bet nedaugelis randa: jis randamas tik Kristuje. Žinokite, kad patiriant bet kokį vidinį nuovargį galima rasti atgaivą Viešpatyje, kuris jums sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Kai kelionės nuovargis jus prislėgs, grįžkite pas Jėzų, mokykitės ilsėtis jame ir pasilikti jame, nes „tie, kurie pasitiki Viešpačiu, [...] nepavargs eidami“ (Iz 40, 31).
3. Nuo turistų iki piligrimų
Brangūs jaunuoliai, kviečiu jus leistis į kelionę, atrasti gyvenimą sekant meilės orientyrais ir ieškoti Dievo veido. Patariu jums: keliaukite ne kaip paprasti turistai, bet kaip piligrimai. Jūsų kelionė neturi būti tik paviršutiniškas ėjimas per gyvenimo vietas, nesuvokiant sutinkamo grožio, neatrandant nueitų kelių prasmės, vien gaudant akimirksnius, trumpalaikes patirtis, kad jas būtų galima užfiksuoti asmenukėse. Taip elgiasi turistas. Kita vertus, piligrimas visa širdimi pasineria į sutiktas vietas, jas prakalbina, paverčia savo laimės paieškų dalimi. Taigi jubiliejinė piligrimystė siekia įženklinti vidinę kelionę, kurią visi esame pašaukti keliauti, kad pasiektume galutinį tikslą.
Laikydamiesi šių nuostatų, visi ruošiamės Jubiliejiniams metams. Tikiuosi, kad daugeliui iš jūsų pavyks atvykti kaip piligrimams į Romą ir žengti pro Šventąsias duris. Bet kuriuo atveju kiekvienas turėsite galimybę šią piligrimystę atlikti ir dalinėse Bažnyčiose, iš naujo atrasti daugybę vietinių šventovių, kuriose puoselėjamas šventos ir ištikimos Dievo tautos tikėjimas bei pamaldumas. Tikiuosi, kad ši jubiliejinė piligrimystė kiekvienam iš mūsų bus „gyvo ir asmeniško susitikimo su Viešpačiu Jėzumi, išganymo „vartais“, momentas“ (Bulė Spes non confundit, 1). Raginu ją išgyventi vadovaujantis trimis pamatinėmis nuostatomis: dėkojimu, atvira širdimi šlovinant Dievą už gautas dovanas, pirmiausia gyvybės dovaną; paieška, kad kelionė išreikštų nuolatinį troškimą ieškoti Viešpaties neslopinant širdies troškulio; ir galiausiai atgaila, kuri padeda pažvelgti į save, atpažinti klaidingus kelius bei pasirinkimus, kuriuos kartais darome, ir taip įstengti atsiversti į Viešpatį ir jo Evangelijos šviesą.
4. Vilties piligrimai siunčiami į misiją
Pateikiu jūsų kelionei dar vieną įtaigų įvaizdį. Atvykę į Šventojo Petro baziliką Romoje pereiname aikštę, kurią supa didžio architekto ir skulptoriaus Gian Lorenzo Berninio sukurta kolonada. Visa kolonada atrodo tarsi didžiulis glėbys: mūsų Motina Bažnyčia rankomis apkabina ir priima visus savo vaikus! Šiais artėjančiais Šventaisiais Vilties metais kviečiu jus visus patirti gailestingojo Dievo apkabinimą, patirti jo atleidimą, visų mūsų „vidinių skolų“ dovanojimą, kaip įprasta biblinėje jubiliejinių metų tradicijoje. Patyrę Dievo priėmimą ir jame atgimę, jūs taip pat tapkite atviromis rankomis daugeliui savo draugų ir bendraamžių, kuriems reikia pajusti Dievo Tėvo meilę per jūsų atvirą priėmimą. Kiekvienas dovanokite „bent šypseną, draugystės gestą, brolišką žvilgsnį, nuoširdų išklausymą, nemokamą paslaugą, žinodamas, jog Jėzaus Dvasioje tai gali tapti vaisinga vilties sėkla tiems, kurie tai priima“ (ten pat, 18), ir taip tapkite nenuilstančiais džiaugsmo misionieriais.
Eidami pakelkime tikėjimo akis į šventuosius, kurie prieš mus ėjo šiuo keliu, pasiekė tikslą ir paliko mums savo drąsinantį liudijimą: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas, – ir ne tik man, bet ir visiems, kurie su meile laukia jo pasirodant“ (2 Tim 4, 7–8). Šventųjų vyrų ir moterų pavyzdys mus patraukia ir palaiko.
Drąsos! Visus jus nešiojuosi savo širdyje ir kiekvieno iš jūsų kelionę pavedu Mergelei Marijai, kad, sekdami jos pavyzdžiu, mokėtumėte kantriai ir su pasitikėjimu laukti to, ko viliatės, išlikdami savo kelyje vilties ir meilės piligrimais.
Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2024 m. rugpjūčio 29 d., Jono Krikštytojo nukankinimo minėjimas.
Pranciškus