Ilgametė pirmoji Joniškio Carito vadovė Marija Navikienė be bažnyčios – nė vieno sekmadienio. Taip išmokė karitietės mama, žuvus vyrui sugebėjusi ne tik užauginti ir ant kojų pastatyti tris savus vaikus, bet ir priglaudusi žydaitę, pabėgusią nuo žudynių Vilkiaušio miške. Gerumo ir meilės artimui sėkla išlieka daigi per kartas. Linos Rudnickienės nuotr.Minėdami Carito atkūrimo Lietuvoje 35-mečio sukaktį, pagerbiame prie organizacijos ištakų buvusius žmones. Pirmąsias karitietes, kurių energija ir ryžtas veikti, kad be pagalbos neliktų vieniši, apleisti, ligoniai, nelaimių ištikti žmonės, kviečia tęsti artimo meilės darbus. Nebus per daug padėkos ilgametėms savanorėms ir pagalbininkams, rėmėjams, neabejingiems mažo ir seno vargui, palaikantiems gausias šeimas, vienišus tėvus, taip pat – jaunimo troškimą padaryti pasaulį geresne vieta visiems.
Džiugi žinia, kad šiais ypatingais Caritui metais atsikuria organizuotas karitiečių veikimas kaimiškose bei miestų parapijose. Joniškio Caritas – vienas iš gražių pavyzdžių.
Vasara – puikus metas susitikti, bendrauti tarp kartų, tad žurnalistė Lina Rudnickienė aplankė du dešimtmečius organizacijos veiklai Joniškio rajone sėkmingai vadovavusią Mariją Navikienę – paprastą moterį iš Kirnaičių kaimo.
Kaip sako vietiniai, prie jos žmonės spietėsi tarsi bitės prie medaus. Sunku net suskaičiuoti, kiek per tą laiką būta Carito savanorių, tačiau triskart daugiau žmonių, kuriems reikėjo pagalbos. Ir nė vienas nepriekaištavo, kad tam davė, o jam – ne.
Žinia apie Joniškio Carito atsikūrimą po ilgokos pertraukos Marijai – didelis džiaugsmas. Viliasi, gal vasarop ir ji pati dar į Caritą užsuks, gal kuo naudinga dar galėsianti būti. Kokia nuotaika šiandien gyvena karitietė, paprastu nuoširdumu pelniusi Joniškio krašto žmonių pasitikėjimą, ir kaip prisimena Carito atkūrimą prieš 35 metus?
Gera pradžia – pusė darbo
„Buvo lygiai toks pat gražus sekmadienio oras. Nebepamenu – pavasaris ar vasara. Po pamaldų Joniškio bažnyčioje dekanas Juozapas Dobilaitis praneša sulaukęs skambučio iš Kauno, prašo pasilikti – kursim Caritą... Kad būtumėt matę, kiek tada žmonių pasiliko, visiems įdomu. Juk tokie metai – 1989-ieji, dvasinis pakilimas kiekvieno lietuvio širdyje, už šalia esantį galėjo ir galvą paguldyti, savęs negailėdami vieni kitiems padėjo, kuo tik įmanydami“, – dvasinis tautos pakilimas įsirašęs atmintin Marijai Navikienei. Dekanas Dobilaitis ją ir pasiūlė kaip vieną iš kandidačių vadovauti Joniškyje įkurtam Caritui. Išrinkta vietos žmonių balsų dauguma, pasirinkimą palydint plojimais.
Marija Navikienė su Carito jaunimu Joniškyje sutinka brangų svečią – kardinolą Vincentą Sladkevičių, Joniškio Carito nuotr.Liksite nustebę, išgirdę Marijos atsakymą į klausimą, ar buvo sunku. „Lengva, nes buvo labai daug žmonių, norinčių nors kruopelyte prisidėti prie meilės žmogiškumui darbų. Nežinau, gal mane pats Dievas už rankos vedžiojo ten, kur reikia, su reikiamais žmonėmis suvedė, bet dirbti buvo lengva. Visi ėjo, visi padėjo“, – Carito Joniškyje veiklos pradžią mena ilgametė pirmoji vadovė.
Kur tik geroji Marija pasirodydavo, plačiai verdavosi ir vartai, ir durys, ir žmonių širdys. Tada buvo energinga 40-metė. Bet organizacijoje veikė ir vyresnio amžiaus talkininkų, beveik tokių, kaip Marija Navikienė dabar.
Dirba dirba – pailsta. Dvasios atgaivai susigalvoja, kad norėtų aplankyti kokį vienuolyną ar įdomesnę Lietuvos bažnyčią. Carito vadovės užduotis – surasti transportą. Ir šiandien jos akys švyti, prisimenant organizacijos globėjus bei geradarius. Tereikėdavo pasibelsti į Joniškio žemės ūkio mokyklos direktoriaus Liudo Jonaičio arba verslininkų Angelės ir Justino Gedvilų duris – sutikdavo, priimdavo kaip brangų žmogų, ir Carito savanoriai važiuoja, kur tik širdis geidžia: ar į atlaidus Šiluvoje, ar į rekolekcijas Kaunan, Marijampolės, Jurbarko ar Vilniaus bažnyčių aplankyti.
Tos pačios rankos „dirigavo“, tos pačios – galvelę glostė
Navikienė gerus santykius palaikė ir su tuometiniu rajono socialinės paramos skyriaus vadovu Vincentu Rimša, kuris ir į susirinkimus pakviesdavo, ir rajono vargstančius žmones, kuriems tikrai reikalinga pagalba, nurodydavo.
Organizacija veikia, o patalpų nėra. Marija drąsiai žengia į tuometinį rajono vykdomąjį komitetą, tiesiai pas pirmininką Vytautą Adomaitį. Manė, reikės ilgai įrodinėti, kam ir kokiam tikslui, o išėjo atvirkščiai. Vykdomojo komiteto pirmininkas, vos išgirdęs problemą, nusistebėjo, kaip čia taip gali būti, kad organizacija be pastovios vietos. Tarė žodį ir būstinę surado.
Kai dabartiniuose Joniškio bendruomenės namuose kūrėsi Angelės Gedvilienės parduotuvė, šalia radosi patalpos ir karitiečių veiklai. „Nebuvo elektros, bet buvo visada prisišaukiamas žmogus Antanas Veikalas. Jis ne tik įvedė elektrą, bet dar daug darbų nudirbo mūsų organizacijos labui, visko neišvardysi...“ – prisiminimais dalijasi Marija.
Moteris susimąsto: anuomet žmonių tarpusavio santykiuose, gali būti, buvo daugiau šilumos, užuojautos, pakantumo. Susiruošia, būdavo, lankyti ligonių ligoninėje, jau ir skambina privačią kepyklėlę turėjusi moteris – siūlo ligoniams nunešti prekinę išvaizdą krosnyje praradusių bandelių. Atvažiuoja vyresnieji broliai ir seserys, svečių iš Kauno Carito, – kad stalas nebūtų tuščias, pasirūpindavo ir tuometinė Joniškio duonos kepykla, ir tuometinis mėsos kombinatas.
Prieš šventes dovanų pripakuodavo tiek, kad visiems užtekdavo. Joniškio Carito nuotr.Kartą gauna didelę siuntą, o ten – net dvi siuvamosios mašinos. Tik vėliau sužinojo geradarių brolių Franckaičių pavardę. Vieną atidavė senelių namams, o kitą pasiliko Carito būstinėje – suplyšusiems drabužiams taisyti ar persiūti. Tos pačios rankos „dirigavo“ – vadovavo, strategavo, tos pačios galvelę glostė, ir tos pačios dovanas ruošė.
Tikslas – pasirūpinti silpnesniu
Marijai įstrigę, kai parapijos dekaną ir Caritą aplankė JAV gyvenęs išeivis iš Joniškio. Ne tik ragino statyti parapinius senelių namus, bet ir pats finansiškai prisidėjo prie misijos.
„Prie tų namelių kūrimo nemažai darbavosi Caritas. Mus globojo Kauno karitiečiai, tad, kai senelių nameliai buvo įrengti, parūpino mums lovų, patalynės, įvairių priemonių. Pirmoji senelių namų gyventoja, kaip šiandien atsimenu, buvo mūsų rasta vieniša suvargusi moteris iš Bučiūnų – ją pirmą ir atsivežėm. Pirmiausia – į polikliniką pas gydytojus įvertinti sveikatos, po to į namelius“, – prisimena pirmoji ilgametė Joniškio Carito vadovė.
Kiekviena Carito narė globojo po du tris, o kita ir keturis varge ar skurde atsidūrusius žmones. Bet rasdavo laiko aplankyti ir gyvenančiuosius tuometiniame Jurdaičių psichoneurologiniame internate. Jiems ten irgi visko trūko – ir skanesnio kąsnio, ir drabužėlio, ir gero žodžio.
Galimybė realiai prisiliesti prie vargo – ypatinga savanorystės vertė. Joniškio Carito nuot. Užaugino jaunimą, kuriuo didžiuojasi
Marija turėjo akį. Jautė, kas ko vertas ir ko iš kiekvieno tikėtis, vos tik pažvelgusi į jauną veidą. Carito organizacijos jaunimui reikėjo lyderių, kurie būtų pavyzdys ir paskui jį sektų dešimtys. Marija nesunkiai tokių rado ir įkalbėjo prisijungti. Tai ir Edita Žarkauskaitė, ir Lina Valiukonytė-Ginkuvienė, Tomas Jonaitis, Akvilė Kučinskaitė-Virbalienė, Emilija Karoblytė-Matusevičienė. Muzikalios, dainingos, kūrybingos ir idėjų nestokojančios merginos vėliau jau pačios užaugino jaunų karitiečių būrį.
Kokios būdavo šventės – tūkstančiai mažų ir didelių susirinko, kai joniškiečiai susiruošė pėsčiomis į Kryžių kalną, kur nunešė ir pastatė Joniškio Carito kryžių. Po kelerių metų į tą pačią vietą važiavo dviračiais.
.JPG)
Marija Navikienė pakeliui į Kryžių kalną su mergaite, kuri vėliau tapo aktyvia Carito savanore. Šiandien ji teisininkė, Bažnyčios jaunimo choro narė. Joniškio Carito nuotr.Carito būstinė buvo tapusi šviesaus jaunimo susibūrimo vieta, jo adreso ieškojo tėveliai, savo vaikus vedantys Pirmosios Komunijos, nes Carite galėjo rasti rožinį, škaplierių, maldos knygelių, šventųjų paveikslėlių, žvakių, kryželių – visko, ko reikia šventinėms apeigoms. Karitiečiai visur buvo laukiami, kviečiami kurti Kalėdų, Velykų ar tiesiog žmoniškumo nuotaikos.
Ar tas pakilimas pasikartos Joniškyje atkūrus Caritą? „Man visi žmonės labai geri. Tik vieni kitų atžvilgiu labai atšalę. Gal reikėjo suskubti anksčiau? Nepabandęs nesužinosi, gal dar nepavėluota“, – viliasi Carito pamatus Joniškyje dėjusi Marija Navikienė.
Kalbino žurnalistė Lina Rudnickienė, tekstas publikuotas Carito žurnalo ARTUMA birželio numeryje